Vienas neadekvatus didžiulę valstybę valdantis režimas kartu su de facto okupuota teritorija užpuolė savo kaimynę ir joje ėmė vykdyti nusikaltimus žmonijai. Tarp šių dviejų priešų atsidūrusi kita laisva šalis nesustingo, neįkišo galvos smėlį ir nepasakė, kad ji nieko negali pakeisti. Lyginant su agresoriais, ta valstybė buvo labai maža plotu ir gyventojų skaičiumi, tačiau itin didi savo širdimi galingiausio pasaulio aljanso šalis.
Ji nebebuvo kaip 1940-aisiais, visiškai pasimetusi ir nežinanti, ko griebtis ir drąsiai ėmėsi lyderio vaidmens.
Jos vadovai suprato, kad užpultai šaliai nedelsiant reikia pagalbos. Jos diplomatai nepabėgo iš raketomis apšaudomos sostinės ir drąsiai stovėjo kartu su visas jėgas sukaupusių besiginančiųjų prezidentu.
Jie puikiai suprato, kad pasaulis žiūri į juos kaip į agresoriaus grėsmės lakmuso popierėlį.
Jie drąsiai ėmėsi dar neregėto vaidmens ir besdami pirštu į JT Chartijos 51 straipsnį pareiškė, kad bet kurios JT narės gali sudaryti koaliciją agresorių žudomai šaliai apginti. Ji visomis išgalėmis, kiek leido jos jėgos, stengėsi suburti viso pasaulio šią agresiją pasmerkusias šalis tam, kad būtų bent jau atidaryti humanitariniai koalicijos saugomi koridoriai vaikų ir moterų iš griaunamų ir sprogdinamų miestų išvežimui.
Jie stovėjo kartu su Zelenskiu. Kartu su juo kreipėsi į visą pasaulį dėl nuskambėjusio jau antro skambučio: esame ant katastrofos slenksčio - apšaudomos atominės elektrinės yra baisiau nei branduoliniai ginklai angare.
Šios nedidukės drąsios šalies vadovai labai aiškiai parodė, kas nutiks, jei Zaporižios AE išlėks į orą. Karo nusikaltėlis negalvoja apie pasekmes nei rusų, nei ukrainiečių tautoms. Išsitrėmęs save kažkur bunkeryje Sibire žaidžia visatos valdovą. Jie paaiškino, kad neduokdie jei kas nutiks, aišku kaip dieną, išprotėjusio nykštuko TV dėžutė paskelbs, kad Kijevo teroristai patys tai ir padarė.
Šios laisvos šalies vadovai savo žmonėms nemelavo, kad esame saugūs dėl Astravo AE. Jie ramiai paaiškino, kad Rusiją ir Baltarusiją valdo teroristų režimai, jie gali šantažuoti ir šia elektrine. Jie gali apsimesti, kad ji pažeista ir sukelti visišką visuomenės paralyžių, kad ir labai trumpam laikui.
Šie vadovai suprato, kad, deja, karas jau atėjo į mūsų namus, kad mes jau dalyvaujam jame. Tiekiame okupantų purtomai šaliai ginklus.
Todėl jie iš anksto pasiruošė planus visiems galimiems variantams: A, B ir C bei atsarginį Z. Suprasdami, kad piliečių psichologinis ir techninis parengimas įvairioms situacijoms ir galimiems scenarijams yra ne panikos kėlimas, o pasiruošimas ir nuraminimas, detaliai informavo juos apie visus reikalingus veiksmus.
Puikiai suprasdami, kad piliečius būtina informuoti apie karo situaciją ir grėsmes ne asmeniniais postais soctinkluose, suderintiems ir lengvai suprantamiems pranešimams, sukūrė vieną langelį, informacijos koordinacinį centrą. Jame visi piliečiai bet kuriuo laiku galėjo gauti atsakymus į rūpimus klausimus.
Jie buvo ne tik geri vadovai, bet ir puikūs lyderiai - santūriai reiškė nuomones ir dėstė tik patikrintus ir žinomus faktus. Jie nesekė pigiais influencerių patarimais, nesirūpino savo reitingais ir tuo, kaip jie atrodo televizorių ekrane. O svarbiausia, jie nesprendė apie kitus pagal save.
Suprasdami, kad chaosas yra jų galvose, kad baimė ir stresas veikia visus, jie pavedė krizių valdymo centrui budriai koordinuoti visas valstybės funkcijas piliečių saugumui užtikrinti ir taip tinkamai pasiruošė visiems, net ir nenumatytiems dabar variantams. Tokiu būdu jie rado laiko kalbėtis su visais kitų šalių lyderiais, pailsėję ir motyvuoti sprendė valstybės ir Europos lygio klausimus.
Kai išsigandę ir sunerimę šios pavyzdingos valstybės piliečiai ėmė klausti apie bunkerius ir slėptuves, vadovai nerodė vienas į kitą pirštais, neėmė ieškoti kaltų, jie nesijuokė iš savo piliečių ir neliepė nekelti jiems panikos, o nors ir pavėluotai, ėmė rūpintis jų sveikata ir saugumu. Dėl visa ko.
Šios valstybės vadovai puikiai suprato, kokią emocinę ir psichinę žalą daro karo vaizdai socialiniuose tinkluose. Tam, kad piliečiai nekrauptų ir neguostų vienas kito Telegram kanale, kad jie bent vieną naktį miegotų ramiau, šios nevaldomos informacijos kontrolę vadovai paėmė į savo rankas. Profesionalams teisingai sudėliojus akcentus, jie paaiškino, kodėl ir kaip, ir ką reikia daryti. Ne asmeniniuose profiliuose ir, žinoma, ne uždusus greitakalbė Panoramos dviejų minučių reportaže.
Tikri lyderiai, jie parodė savo piliečiams ir pasauliui moralinį stuburą, būtent tokį, kokį rodė Islandija po tragiškų Sausio įvykių. Taip! Dažnai šią valstybę minėję kaip pavyzdį, atėjus kritiniam momentui, jie kalbėjo ir, svarbiausia, elgėsi ne iš paruoštukų, o nuoširdžiai ir uždegdami, suteikdami viltį bei norą veikti.
Įsiklausantys ir atidūs, šios valstybės vadovai suvokė, kad pasaulio likimas buvo sprendžiamas ne Ukrainoje, o Vašingtone, Berlyne, Londone ir Pekine. Tačiau Vilnius galėjo ir privalėjo būti visiems pavyzdys.
Jie puikiai suprato, kad Putino pasakymas, jog jam nieko nereikia Baltijos šalyse, bet va, Baltarusijai būtini Baltijos šalių jūrų uostai, buvo atviras grasinimas persirengus baltarusių armijos uniforma (jokio skirtumo kokia), eiti ir juos pasiimt.
Šios valstybės vadovai neapkentė minties, kad galima nieko neveikti, žiūrėti, kaip pjudomas kaimynas, kaip liesnose žūva vaikai, todėl neapeliavo į JT ST sprendimus (kuriuos vetuotų šią teisę turinti jos narė agresorė - Rusija) ir nelaikė kitų durnesniais už save. Jie paprasčiausiai niekaip negalėjo susitaikstyti su mintimi, kad gali įeiti į istoriją kaip bejėgiškiausi, beviltiškiausi, nekompetentigiausi. Jie purtėsi, juos moraliai vimdė nuo minties, kad tauta juos gali pradėti vadinti feisbuko vyriausybe.
Jie nesusirgo Putino sindromu. Savo valstybės tarnautojams ir patarėjams, profesionalams ir žinovams ji neliepė pataikauti, nenumojo ranka į jų patirtį ir patarimus. Jie prašė sakyti tiesą, tą, ką galvoji, kad ir kokia ji būtų, kad ir kaip nemalonu būtų tai girdėti.
Jie labai aiškiai žinojo, kad metas išlikti ir nugalėti yra dabar.
Ir todėl šviesa nugalėjo tamsą, o ši šalis Ukrainai tapo Sausio 13 - osios Islandija.
Slava Ukraini!
Mindaugas Sėjūnas, Aurimas Navys VšĮ Visuomenės informacinio saugumo agentūra
Foto: BBC

Comments