2023 m. birželio 24-25 d. Rusijoje bandyta įvykdyti karinį pučą. Slopstant įvykių aidui ir laukiant naujų įvykių kunkuliuoja įvairiausios „Wagner“ grupės maišto versijos.
Dabar galima dėlioti įvykių schemas — lyg ir patikimas, nors nebūtinai teisingas (ateitis parodys).
Šioje apžvalgoje toliau rašoma apie „Wagner“ grupės kuratoriaus Jevgenijaus Prigožino veiklą Afrikoje, kur jis vykdė Vladimiro Putino pavedimus. Interesų Afrikoje turi ir uzurpatorius Aleksandras Lukašenka, neteisėtas Baltarusijos prezidentas, šiuo metu dar ir Prigožino bei „Wagner“ globėjas.
Prieš persikeliant į Afriką pravartu pateikti šiokią tokią birželio 24 d. pučo įvykių suvestinę.
Patikimai žinoma, kad Prigožinas ruošėsi maištui bent prieš mėnesį (jei ne daugiau). Pučo išvakarės jis nemažai keliavo po Rusiją, susitikdavo su liaudimi — tiek esančia laisvėje, tiek kalėjimuose. Kai kas įžvelgė tame prezidentines ambicijas. Jau birželio 28 d. Rusijos žinybos ėmė blokuoti tinklalapius su turiniu, nors kiek panašiu į Prigožino prezidentinę kampaniją.
Tikėtina, kad apie pasirengimus ginkluotam maištui žinojo tiek Rusijos saugumas (FSB), tiek užsienio žvalgybos (bent jau JAV). Pučas prasidėjo anksčiau nei planuota, kadangi Prigožiną neva bandyta suimti ar nužudyti. Į „teisingumo žygį“, kaip jis vadina maištą, Prigožinas išvedė gal dvi brigadas „Wagner“ smogikų. Viena brigada pasiliko „Wagner“ užimtame Rostove prie Dono, kita pajudėjo link Maskvos. Birželio 24 d. vakare Prigožinas pranešė, kad „Wagner“ nutraukia žygį ir grįžta į stovyklas. Netrukus paaiškėjo, kad tarpininku tarp Prigožino ir Putino buvo Lukašenka. Nurodytas naujas Prigožino ir „Wagner“ adresas — Baltarusija.
Nesileidžiant į svarstymus, kaip konkrečiai vyko derybos ir kas buvo tikrieji derybininkai, pabandykime apžvelgti svertus (kitaip tariant, kozirius), kuriuos Prigožinas galėjo panaudoti savo labui.
O tai, kad kozirių yra, liudija toks dabar jau faktu laikomas dalykas, kurį liepos 4 d. ištransliavo svoboda.org: liepos 2 d. vakare Prigožino patikėtiniui Peterburge FSB grąžino anksčiau konfiskuotą auksą ir 10 mlrd. rublių grynais.
Putino ir kitų Rusijos oligarchų turtai Afrikoje, kuriuos sergi Prigožinas — gana įtikinamas argumentas Prigožinui derantis dėl savo gyvybės, kuri, kaip spėliojama, būtent Afrikoje gali ir nutrūkti — mat Putinui esą neapsimoka organizuoti ženklią, visų matomą Prigožino žmogžudystę Rusijoje ar Baltarusijoje. O Afrika — tinkama vieta. Tačiau Afriką reikia iš Prigožino atimti.
Vėlgi nepatvirtinta informacija — atseit Prigožino lėktuvo vizitai į Rusiją, kurie vykо jau po pučo (neaišku, ar keleivis buvo Prigožinas), susiję su tuo, kad Prigožinas perleido Rusijos saugumo tarybos pirmininkui Nikolajui Patruševui, taip pat FSB šefui Aleksandrui Bortnikovui ir jų aplinkos žmonėms apie 400 mln. dol vertės afrikietiškų aktyvų, kažkada tos publikos patikėtų Prigožino globai. Nors pasakaitė gal ir blėniai, bet su užuomina. Nežinia, ar pinigai ir auksas tikrai grąžinti Prigožinui, ar tikrai „Afrika perrašyta“ kitiems savininkams, tačiau tokios versijos bent jau paaiškina, kodėl Prigožino nenudėjo iškart (nors apie jo mirtį tūlas skaitytojas gal sužinos, neperskaitęs šio teksto iki pabaigos).
„Wagner“ Afrikoje turi šansą — be tos ginkluotos jėgos negalima laikyti už pavadžio kelių Afrikos valstybių, kuriose Putinas ir kiti Rusijos oligarchai vartalioja savo pinigus. Greta patikimos informacijos apie Rusijos skverbimąsi į Afriką (pvz., JAV Valstybės departamento analizės) į viešąją erdvę patenka ir konspirologinių versijų — antai Centrinėje Afrikos Respublikoje (CAR) neva įrengtas Putino bunkeris su turto saugykla.
Pagal Rusijos užsienio reikalų ministerijos pareigūnų vizitus iškart po nepavykusio pučo galima spręsti, kurių valstybių vadovus reikėjo raminti. Rusijos emisarai vyko į Siriją, Malį ir CAR.
Ką „Wagner“ grupė jau spėjo pridirbti užsienyje?
Valdant Putinui 2015 m. Rusija įsikišo į Sirijos pilietinį karą. Rusijos intervencijos (taigi ir „Wagner“) veiksmingumas paskatino Sudano prezidentą Omaras el-Bashiras prašyti Putino pagalbos. Nuo 2017 m. pirmieji Rusijos samdiniai atvyko į Sudaną, kad apmokytų vyriausybės karius ir padėtų režimui kare prieš sukilėlius Pietų Sudane. Toliau sekė CAR. Prancūzijai atsisakius tiekti ginklus prezidento Faustino-Archange'o Touadera‘o režimui, Rusija mainais į aukso ir deimantų kasybos koncesijas pasiūlė šarvuočių, lengvųjų ginklų ir samdinių. „Wagner“ grupė ėmė siekti įtakos Madagaskare, Libijoje. Nuo 2019 m. Rusijos samdiniai dalyvavo kovose su islamo džihadistais Mozambike, tačiau dėl patirtų nuostolių pasitraukė 2020 m. Malyje „Wagner“ grupė, nukonkuravusi prancūzus, įsitvirtino 2021 m. Po Malio „užgrobimo“ rusai toliau atakavo prancūzų interesus regione — Burkina Fase, Nigeryje ir Kotdivuare. Kremlių taip pat domina Zimbabvė, Nigerija, Kamerūnas, Zambija, Pietų Afrika, Kongas (Brazavilis). Bet ne vien Afrika — 2019 m. „Wagner“ samdiniai stojo saugoti Venesuelos prezidento Nicolaso Maduro, kurio nelaiko teisėtu dauguma Lotynų Amerikos (būtent!) valstybių.
Lukašenkos užmojai Afrikoje menkesni nei Prigožino, tačiau juk ir Rusijos placdarmas Afrikoje kažkada nebuvo didelis. 2023 m. sausio mėn. Lukašenka lankėsi Zimbabvėje ir suderėjo, kad šalis nupirks 4 tūkst. baltarusiškų traktorių.
Afrikoje rusai bruka sau palankų naratyvą, pasitelkę apmokamus influencerius, panaudodami fiktyvias socialinių tinklų paskyras. Rusija, užuot atrodžiusi agresyvia imperine galia, vaizduojama kaip kovos su JAV hegemonija lydere. Pvz., Putinas 2022 m. rugsėjo mėn. kalbėdamas keturių Ukrainos regionų aneksijos proga, Vakarus pavadino „rasistiniais“ — esą Vakarai skurdesnes Afrikos ir kitų kontinentų šalis laiko „vasalais“.
Nemažai prorusišką propagandą skleidžiančių kanalų susiję su Prigožinu. Tai tvirtina „Facebook“ patronuojanti kompanija „Meta“, kuri tiria „koordinuotas įtakos operacijas“. Nuo 2017 m., kai „Meta“ pradėjo tyrimą, visame pasaulyje atrasta apie 150 įtakos tinklų, iš kurių 30 buvo nukreipti į Afriką. Dalis tų kanalų susiję su „Wagner“ grupe.
Pvz., 2021 m. „Meta“ uždarė tinklą Sudane, susijusį su Rusijos interneto tyrimų agentūra, Sankt Peterburge įsikūrusia „trolių ferma“, finansuojama Prigožino. Tinklas apėmė 83 „Facebook“ ir 49 „Instagram“ paskyras, kurias iš viso stebėjo beveik pusė milijono vartotojų. Tinklas skleidė prorusiškas ir antivakarietiškas žinutes didelio politinio nestabilumo metu po Omaro al-Bashiro diktatūros nuvertimo Sudane 2019 m. balandžio mėn. Buvo giriama Rusija, pritariama Rusijos karinės bazės prie Raudonosios jūros įkūrimui, kai kurie Sudano lyderiai vaizduoti kaip JAV statytiniai. Dalis medžiagų buvo parengta skubotai: arabiški tekstai su klaidomis panašėjo į „Google“ vertėjo darbą.
Rusijoje ir Afrikoje „Prigožino troliai“ veikia panašiais metodais. Po nepavykusio pučo, Rusijoje imta likviduoti Prigožino medijos imperiją. Rusijos opozicionierius Viktoras Šenderovičius teigia, kad šiomis dienomis „Prigožino troliams“ likus be darbo, jo kanalų prenumeratorių skaičius sumažėjo 6-7 tūkst. paskyrų. Maždaug iš tiek taškų į Šenderovičiaus terpę infiltruoti „Prigožino troliai“ drumstė vandenį.
Situacija Rusijoje nestabili. Kol kas nėra patikimų ženklų, kad Prigožinas galutinai pralaimėjo. Priešingai — laukiama, kad jis veiks, kaip prisakė Putinas: „Galime pakartoti!“ Manau, nereikės ilgai laukti progos, kad grįžtume prie „Prigožino trolių“, jo afrikietiškų aktyvų ir „Wagner“ samdinių. Bet visa tai yra tik Rusijoje besitvenkiančios atomazgos fonas.
Teksto autorius: Arūnas Brazauskas
Nuotraukoje: paminklas „Wagner“ samdiniams Bangyje, Centrinės Afrikos Respublikos sostinėje.
Ypatingas ačiū nuolatiniams rėmėjams „DT Artelė“ ir Lietuvos aludarių gildijai. Dėkojame savo skaitytojams už palaikymą. Svarbu ne tai, kokia suma paremiat, svarbus Jūsų dėmesys ir dėkingumas. Nuoroda paramai: https://tinyurl.com/noriuparemti
Siūlome aktyvius mokymus: https://tinyurl.com/f352n3uw
Comments