/Įspūdžiai iš Izraelio ambasados 45 minučių video medžiagos apie „Hamas“ įvykdytas žudynes Izraelio teritorijoje./
Taip, tai ypatingai žiauri, sukrečianti, jaudinanti, abejingų nepaliekanti dokumentinė medžiaga be pagražinimų, iškarpymų ir „užbliurinimų“. Masinės žudynės, filmuotos teroristų, liudininkų, žuvusių civilių, Izraelio policijos ir kariuomenės pareigūnų, užfiksuotos stacionarių vaizdo stebėjimo kamerų.
Teroristai elgėsi kaip elgiasi teroristai – brutalūs, nutrūkę nuo grandinės žmogžudžiai, akivaizdžiai turėdami užduotį nužudyti kuo daugiau žydų ar kitų tuo metu Izraelyje buvusių žmonių. Žudomi buvo visi, neskiriant nei lyties, nei amžiaus, sėjant mirtį automobiliuose, sušaudant pasitaikiusius kelyje, namuose, ant žemės, pasislėpusius, verkiančius, prašančius pasigailėjimo. Bėgantys medžioti tarsi žvėrys. Iškrypėliai siautėjo žydų namuose, žudydami visus gyvuosius: šunis, močiutes, vaikus, tėvus.
Visais atvejais minimas Alacho vardas, didžiuojamasi nužudytų žmonių kiekiu, fotografuojama, filmuojama, skambinama artimiesiems, giriantis nužudytųjų žmonių skaičiumi. Skerdikai, žudydami taikius gyventojus Dievo vardu, spinduliavo begaline laime, džiugesiu ir pasididžiavimu.
Šie pasiutę šunys turi būti sučiupti, sunaikinti ar nubausti pačia griežčiausia bausme.
Tačiau kitas dalykas, kuris mums krito į akis – tai teroristų neorganizuotumas, negebėjimas, nemokėjimas elgtis su ginklais. Užpuolikų atakų metu vargiai galima įžvelgti karinei struktūrai būdingą organizuotumą, komandų vykdymą ar elementariausią kovinę taktiką ir drausmę. „Hamas“ teroristai, nepaisant jų turėtų ar turimų ginklų elgėsi kaip laukinių, kelias dienas pasimokiusių šaudyti gauja, kuri be jokios tvarkos ar tikslo įsiveržė į svetimą teritoriją, turint vienintelį norą– žudyti kuo daugiau, pralieti kuo daugiau kraujo.
Peržiūros pabaigoje atlikome matytos medžiagos analizę ir priėjome išvados, jog šis „Hamas“ išpuolis, kaip toks, pats savaime – politiškai betikslis. „Hamas“ negalėjo turėti menkiausių vilčių užimti, užgrobti ar okupuoti Izraelį, nes to padaryti teroristai paprasčiausiai negali. „Hamas“ nė iš tolo negali lygintis su Izraelio kariuomene. Tad kam jis buvo reikalingas? Koks šio išpuolio tikslas, uždavinys?
Kraujo kerštas? Noras įbauginti? Vykdytojams šių argumentų gal ir galėjo pakakti, tačiau šio išpuolio sumanytojai mąstė ne tik apie masines žudynes. Jie mąstė apie pasekmes. Jie greičiausiai prognozavo, jog Izraelio piliečių ir šalies svečių žudynės sulauks būtent tokios audringos Izraelio reakcijos ir prasidės ilgai trunkantys kariniai veiksmai.
Ar tokį planą galėjo turėti „Hamas“ lyderiai? Galbūt, bet vargu ar jų smegenyse dar verda loginio mąstymo košės likučiai. Panašu, jog šiai, atrodytų beprasmei, „specialiajai teroristinei operacijai“ vadovavo jėgos iš toliau ir aukščiau. Prisiminus „Hamas“ ir Irano teroristų susitikimą Maskvoje su Kremliaus teroristų vadeivomis, mums peršasi preliminari išvada, jog šis karas buvo parengtas būtent šių teroristinių šalių atstovų, panaudojant „Hamas“ kaip įrankį.
Rezultatas akivaizdus: Ukraina prapuolė iš aktualijų žemėlapio, Vakarus, ypač JAV, užgriuvo dviguba partnerių rėmimo, sprendimų priėmimo ir kitokių reikalų našta. Maskvai kvėpuoti, tai yra, žudyti ir naikinti tapo lengviau.
Po „Hamas“ skerdynių, Putinas netgi bandė pasirodyti kaip humanistas, pareikšdamas, jog žudyti vaikų nevalia, kovoti turi karys prieš karį. Visa tai – pasaulio teroristo numeris vienas dūmų uždanga, skirta jo paties nusikaltimams paslėpti.
Tuo pačiu išryškėjo pagrindinė dvidešimt pirmojo amžiaus problema – terorizmo legalizavimas ir leidimas veikti tarpvalstybiniu lygiu. Mes nežinome, ar pasaulio spendimų priėmėjai tą suvokia, bet teroristams negali būti leidžiama veikti valstybės lygmeniu. Nes būtent su tuo dabar susiduria ne tik Izraelis ar Ukraina. Visas pasaulis yra tylus pritarėjas tam, kad valstybės – teroristės žadintų ir skatintų veikti visus karo nusikaltėlius, visus teroristus visame pasaulyje, kviestų juos veikti aktyviai, parodant, kad toks būdas yra tinkamas siekti savų tikslų (teroras – Rusijos specialiųjų tarnybų veiklos priemonė).
Todėl Kremlius ir „Hamas“ – šiandien kaip niekada arti. Jei kai kam prieš spalio 7-ąją atrodė, kad Tel Avivas ir Kyjivas pernelyg nutolę, kad karas Ukrainoje neturi nieko bendro su Izraeliu ir atvirkščiai, tai Irano ir Rusijos remiamų „Hamas“ teroristų ataka parodė, kad abu karai yra tiesiogiai susiję to paties blogio ašies veiksmo poliai. Susiję ne tik savo teroristiniu veikimo būdu, kai nesirenkant puolama, griaunama, deginama ir žudoma, tačiau ir galimu veiksmų koordinavimu.
Izraelis parodė pavyzdį, kaip reikia kalbėtis su teroristais. Nesiderant. Smogiant be išankstinio perspėjimo, utilizuojant žudikus ir nusikaltėlius, tarsi pasiutusius žvėris. Lygiai taip pat turėjo būti pasielgta ir su Rusijos teroristais, vos tik jie pradėjo invaziją į Ukrainą. Maskvoje tupintys teroristai privalėjo būti neutralizuoti, po to pateiktas ultimatumas dėl karo veiksmų nutraukimo ir okupacinės driskių ordos išvedimo, nepaklusus – suduotas raketų smūgis, o Putino chunta išvesta į švarų vandenį, sunaikinta arba nuteista.
Toks ėjimas, greičiausiai, būtų užkirtęs kelią „Hamas“ išpuoliui prieš Izraelį.
Mes suprantame žydų tautos skausmą ir užjaučiame savo brolius kovoje su blogiu. Mes jaučiame tą patį skausmą, kai prisimenamos masinės mūsų tautų žudynės. Žydai, žydų vaikai, seneliai puikiai prisimena tuos skaudžius laikus, kuomet tūkstančiai Jeruzalės žemės tautos žmonių buvo varomi į getus, šaudomi, žudomi dešimtimis tūkstančių, metami į duobes – masines kapavietes, kurių Lietuvos žemėje ne viena ir ne dvi. Ne viename Lietuvos kaime žmonės dar girdi tūkstančių Lietuvos žydų dejones, raudas ir vaikų klyksmą miškų kapinynuose.
„Daugiau niekados“ – sako žydai ir mes suprantame, ką jie turi galvoje. Mes suprantame, kodėl jauni Izraelio piliečiai nebėga iš tėvynės, o lekia į ją strimgalviais iš užsienio, kad galėtų kovoti su blogiu. Nes žydai nenori... neleis, kad istorija kartotųsi.
Tačiau mums skauda ne tik dėl žydų vaikų, bet ir dėl kitoje pusėje žūvančių mažųjų. Terorizmas privalo būti sunaikintas, tačiau Jėzus, kuris buvo nukryžiuotas prie Jeruzalės sakė, kad neturi nukristi nei viena vaiko ašara.
Mes, civilizuotos šalys, turime vengti visus kokios nors tautos žmones vadinti gyvuliais, tarakonais, parazitais, kuriuos reikia naikinti. Tai gimdo smurtą ir sulygina teisųjį su nusikaltėliu. Neapykanta, noras keršijant žudyti niekuo dėtus – tos pačios kilmės žmogaus sužvėrėjimo vaisius.
Savo akimis matę, kaip „kovoja“, tiksliau civilius žmones, vaikus medžioja, žudo ir kankina „Hamas“ teroristai, mes neabejojame, jog galinga Izraelio kariuomenė juos sutriuškins ir sunaikins.
Mus neramina kitkas. Kaimyninėje šalyje tarpsta lygiai toks pat ir dar žiauresnis terorizmas. Rusijoje valstybiniu lygmeniu veikia tokie pat baisūs, tačiau rafinuotesni, ekonominius svertus ir masinio naikinimo ginklus turintys sadistai ir iškrypėliai, kurie kasdien, kas valandą ir kas minutę taip pat žudo vaikus, motinas, tėvus, griauna miestus, šluoja nuo žemės paviršiaus kaimelius ir gyvenvietes.
Šių teroristų aukų ne tūkstantis. Dešimtys tūkstančių. Tačiau esmė ne skaičiuose. Esmė mūsų požiūryje. Mūsų civilizacijos matricoje, tiksliau jos nuopuolyje. Mes neturime lyginti aukų skaičiaus. Kur žuvo daugiau, o kur mažiau. Mes privalome gelbėti kiekvieną žmogų. Kiekvieną vaiką. Mes turime kovoti už kiekvieną vaiko ašarą. „Kas išgelbės vieną gyvybę, išgelbės visą žmoniją“.
Jei to nepadarysime, rytoj tie vaikai su ginklais rankose žudys mus.
Nuotraukoje: vaikai su ginklais Jemene (šaltinis – aljazeera.com)
Dėkojame nuolatiniam rėmėjui DT Artelė, UAB ir visiems jums už palaikymą ir supratimą. Svarbu ne tai, kokia suma paremiat, svarbus Jūsų dėmesys ir dėkingumas. Nuoroda paramai: https://tinyurl.com/noriuparemti
Siūlome aktyvius mokymus: https://rb.gy/j7rjt
Comments