top of page
  • Writer's pictureAurimas Navys

KAIP UŽBAIGTI KARĄ ARBA ŽINIOS IŠ NEMĄSTYMO BURBULŲ

Šiandien karo pergalės burtais užsiima vos ne kiekviena aiškiaregė, nekalbant apie politpatologijos studentus. Panaršius internetą, galima rasti tūkstančius pranašautojų ir prognozuotojų, kurių spėjimai skiriasi kaip Medvedevo nuotaika prieš puslitrį vodkės ryte ir po jo vakare. Kiekvienas atsakymo ieškantis žmogus susiranda jo asmeninę nuomonę atitinkantį pranašą ir uoliai seka jo pasisakymus, šventai tikėdamas naujais, nieko bendro su šventais raštais neturinčiais apreiškimais.
Ieškančiojo padėtis, kai jis mato ir girdi tai, ką nori matyti ir girdėti užsidarius atsirinktame nuomonių išsakytojų rate, vadinama bendravimo arba suvokimo burbulu. Nemąstymo burbulu.
Anksčiau, tais gerais laidinio telefono laikais, burbulus smarkiai apribodavo fizinės galimybės. Kad būtų paprasčiau suvokti jaunajai mūsų skaitytojų kartai, paimkime įprastą kokią nors giminės šventę. Į ją suvažiavę dėdės ir tetos, kaži kokie pusbroliai ir pusseserės būtinai ima jums pasakoti savo gyvenimo tiesą. Ir dar taip įkyriai, kad nori nenori tenka vienuoliktą kartą eit pailsėt į tualetą (- Kas tau, gal ką ne tą užvalgei? Žinok, labai padeda arbata, padaryta iš <...> ). Ir jei tokiame susiėjime yra vienas ar du, su kuo gali pašnekėt, tai visa laimė, kad kita giminės šventė tik-jau už penkių metų.
Dabar gi, virtualios komunikacijos ir neribotos žiniasklaidos skverbimosi per TV, internetą, žurnalus ir radiją laikais, kiekvieną dieną galite pasirinkti giminės šventę, kurioje dalyvauja ne vienas ar du, bet visi jums labai labai faini bičai ir patinkančios panos. Tai va. Tokių burbulų dabar nesuskaičiuojama gausybė. Pagal kiekvieno skonį, spalvą ir nukrypimą.
Visi šie burbulai yra labai uždari, jų dalyviai nemato to, kas vyksta kitame burbule, ir visi tiki savo tiesa. Ir savo pergale. Net ir pagrindinės pasaulio žaidėjos - valstybės, ir visi jų vadovai gyvena savotiškuose burbuluose. Tą patvirtina vis menkesni jų gebėjimai sukurti kokį nors bendrą rišlų pareiškimą, detalesnį komunikatą svarbiais visam pasauliui klausimais. Nieko nuostabaus, kad per tirštą suvokimo burbulų dūmų ūką, skirtingos šalys ir jų blokai skirtingai mato karo pabaigą ir pergalės triumfą.
Aiškiausiai karą suvokia ir logiškiausią jo pabaigos scenarijų siūlo Ukraina: Rusija išveda savo ginkluotų valkatų ir marodierių armiją iš užgrobtų teritorijų, tada vyksta derybos dėl agresoriaus padarytos žalos atlyginimo. Kyjivas, be abejo, siekia, kad Maskva ilgai mokėtų dideles reparacijas už sugriautą šalį, nužudytus ir suluošintus jos piliečius, taip pat, kad būtų teisiami karo nusikaltėliai surovikinai, prigožinai ir kiti russkij mir į Ukrainą nešę teroristai. Šis scenarijus vertybiškai yra teisingas, tačiau turi vieną minusą. Dabar jis neįgyvendinamas, todėl yra ir, deja, greičiausiai, dar ilgai bus tik siekiamybės etape.
Teroristinė Rusija išeiti iš Ukrainos niekur nesiruošia. Ji įsivaizduoja, kad gali ir planuoja šiais metais užgrobti Donbasą, pagal galimybes - Zaporižę, išlaikyti Chersono sritį, įšaldyti konfliktą, o kitais metais įvertinti situaciją, ar galima judėti toliau. Kažkur ateities planuose - Kyjive sėdinti Maskvos lėlė, Luhašėnka. Aktyvaus pasipriešinimo atveju, bus paskelbta karo padėtis ir visa Rosieja dirbs karo reikmėms, įskaitant gyvosios jėgos mobilizaciją. Maskva neabejoja savo sėkme Ukrainoje, ir ruošiasi kariauti iki paskutinio driskiaus, kurių Rusijoje yra ne vienas ir ne du milijonai. Ypač, jei į ranką ims žaisti aikštinga ir nevaldoma Kinija. Po laikinos pergalės, NATO ir JAV bus vėl pateiktas, tiksliau primintas, ultimatumas pasitraukti iš ES šalių teritorijų, kas reikštų, kad visa Rytų Europa vėl taps Rusijos įtakos zona. O jei paprasčiau, bus pareikalauta ją atiduoti Mordoro desertui.
Fiurerio Putino iškrypusiose fantazijose pergalės triumfas - rusų kareiviai, prievartaujantys froilen Berlyne, o Europa be NATO. Maždaug toks yra galutinis šiandieninio Rusijos karo tikslas, kaip jį įsivaizduoja kolektyvinis urvinis žmogus su branduoline kuoka.
Šio scenarijaus trūkumas tas, kad tai iš principo yra nei diplomatine, nei ekonomine, nei karine galia neparemti imperinio komplekso kamuojamo iš 180 Rusijos tautų ir tautelių sulipdyto “ruso” kliedesiai. Vakarų saugumo struktūros ir Aljansas yra sukurtas būtent tam, kad Europos žemyne būtų saugu ir tokia kruvina orgija niekada neįvyktų. Visas Rusijos dėliojamas scenarijus su operaciniais planais ir taktinių ėjimų variacijomis yra aklavietėje, nes jis nėra įgyvendinamas nei dabar, nei rytoj, nei kada nors apskritai. Nebent pasaulis visiškai išprotės ir vedamas Kinijos sugalvos nusižudyti.
Briuselis ir Vašingtonas pergalę įsivaizduoja kaip nuolatinį partnerės Ukrainos palaikymą, tačiau gilaus suvokimo, kad tikrasis ir didysis Rusijos karas yra ne prieš Ukrainą, o prieš visus Vakarus, kol kas dar nėra. Jis kirba kažkur šešioliktame Šolco pasąmoniniame išlikimo reflekso stalčiuke. Vakarai net nežino, ko siekia daugiau - ar Rusijos pralaimėjimo, bet Putino išlikimo, ar Putino nušalinimo, bet Rusijos nepralaimėjimo. Žodžiu, siekiama kažkokios abstrakčios abrakadabros - Rusijos pralaimėjimo be pralaimėjimo. Vakarai nori išsaugoti Rusiją, kad jos nesuvalgytų Kinija, ir kad branduolinis monstras nesubyrėtų į daugybę branduolinių bepročių valdomų kunigaikštysčių. Todėl parama Ukrainai tiekiama atsargiai, ribotai, gerai pačiupinėjus Kremliaus reakcijas ir galimus atsakus.
Vakarai supranta, jog įsivelta į ilgalaikį karą, tiek karine, tiek ekonomine prasme, tačiau kaip šį karą užbaigti, jie nežino. Vakarai neturi karo pabaigos plano. Dar daugiau, atskiros Vakarų valstybės būtų labai laimingos, jei karas pasibaigtų kuo greičiau, net jei Rusija užgrobtų visą “kitą Rusiją” iki pat Kyjivo ar su juo. Kitos Vakarų valstybės rytuose labai norėtų keliais smūgiais ištaškyti driskių sankaupas Ukrainoje, ir tam iš Pietų Korėjos perka ir namo gabenasi tūkstančius tankų ir šimtus artilerijos sistemų.
Bendrai sudėjus, kažkur beorėje erdvėje kybo makroniška vizija, stebima per Baideno kosminius žvalgybos palydovus, kurioje kažkaip tikimasi, kad Ukraina, galbūt, puls. Tada kažkaip, galbūt, laimės, rusų taip vadinami kariai, galbūt, pabėgs iš Krymo, tada Putinas, reik tikėtis, bus priverstas derėtis. Na, o jei jis nesiderės, gal jį kažkas, gal Erdoganas, privers derėtis. O gal Maskvoje įvyks perversmas, gal kažkas pakeis Putiną, nes Rusijoje yra sveikai mąstančių žmonių ir suvokiančių šio karo beprasmybę. Kitaip tariant, tikimasi, kad Ukrainą šeriant ginklais ir finansinėmis injekcijomis, ir smaugiant Rusiją sankcijomis, padėtis ukrainiečių rankomis išsispręs. Kažkaip. Naiviai laukiama Kalėdų stebuklo.
Šio scenarijaus trūkumas yra tas, kad, visų pirma, neįskaičiuojamos ukrainiečių netektys mūšio lauke, antra, kad didžiąją dalį žmonių Rusijoje sankcijos veikia kaip nuogas matadoras girtą jautį, ir trečia, per daug pasikliaunama atsitiktinumu. „Wishfull thinking“ tikintis, kad Rusiją pribaigs “Leopardai“ ir sankcijos rodo, kad Vakarai neturi jokio supratimo, kas yra Saša su Serioža, kas yra triausė lapinė kailinė kepurė, ir kas yra balalaika, todėl ši strategija yra taip pat dalinėje aklavietėje.
Atskirame burbule gyvena Kremliaus opozicija, kuri, nepaisant to, kad yra labai susiskaldžiusi, jau rašo naują Rusijos Konstituciją ir kuria bendrus valdžios Maskvoje perėmimo planus. Putino priešininkai laukia dienos X, kada jį kažkas nukneckins, o tuomet visa opozicija ir Ukrainoje Kyjivo pusėje besikaunantys rusai sugužės į Maskvą ir kažkaip viską perims į savo rankas. Paėmę valdžią, sulaikys visus karo nusikaltėlius, juos nuteis, įvykdys liustraciją, paskelbs demokratinius rinkimus ir pradės mokėti reparacijas Ukrainai iš pagal Maršalo planą Rusijai atstatytos gamybos ir ekonomikos.
Šis scenarijus labai šaunus ir geras, tačiau kuopelė žmonių, pasiskelbusi save demokratiškai išrinkta Rusijos valdžia egzilyje neturi jokio ryšio su savo likusia visuomene, kurios 40 proc. gyvena be tualetų ir 60 proc. be asfaltuotų privažiavimo kelių. Be to, tūkstantis automatiniais ginklais ginkluotų opozicionierių yra tiek pat pavojingi Kremliui, kiek du uodai begemotui. Apie tai, kad šis scenarijus numato demokratinius rinkimus Rusijoje ir jame nėra plano, kaip sugriauti visą šiandieninę Rusijos karo partijos piramidę, neverta net šnekėti. Taigi, dar viena aklavietė.
Kinija, stebėdama Rusijos - Ukrainos plius Vakarų karą, trina rankomis. Kinija planuoja šiuo karu pasinaudoti ir išsunkti iš jo kuo daugiau naudos. Pekinas jau daug kartų buvo prašomas Rusijos paremti ginklais, ir, greičiausiai, tą planuoja padaryti, matydamas, kaip metus laiko Vakarai pirsčioja į kelnes dėl Ukrainos, braižydamiesi sau galvose raudonas linijas. Žinoma, ginklai ir jų komponentai bus tiekiami ne už ačiū, ir, žinoma, ne tiesiogiai. Kinų komunistus vilioja neišsemiami Rusijos ištekliai ir resursai, todėl pagalba bus teikiama tik su jų įsavinimo sąlyga ir, labai tikėtina, per Baltarusiją.
Pekinas jau seniai svajoja, kaip JAV įsitraukia į konfliktą su Rusija, o tą pačią akimirką Kinija okupuoja Taivaną. Per kelis mėnesius, JAV ir NATO sutriuškina Rusiją, pradedamos jos dalybos, Kinija pasiima neišsemiamus Sibiro išteklius. Ir nuo tos akimirkos suvienyta Kinija valdo pasaulį. Didžiajam Xi pastatoma šventykla, kolosas, kabantys sodai ir jo vardu pervadinamas Mėnulis.
Šis scenarijus taip pat neįgyvendinamas, nes JAV ir ES Kinijai yra pagrindiniai ekonominiai partneriai. Be to, įsitraukus į tiesioginį karą Vakarams prieš Rusiją, trečias pasaulinis karas, kuriame nori nenori dalyvauja Indija, Pakistanas, Brazilija, Japonija ir Australija turi galimybių užsibaigti taip, kad nebus kam ir ko pavadinti Xi vardu. Pasaulis per daug globalus. Pekinas tą suvokia. Kol kas.
Visame šitame žaidime didelę įtaką turi ir politinės asmenybės, kurios elgiasi veikiamos asmeninės naudos, garbės ir tuštybės siekimo principų. Garbūs politikai mėgaujasi minios ovacijomis, publikacijomis, todėl lyderiai kone kasdien tarpusavy konkuruoja, kas geriau ir šauniau pasirodys ir pasisakys. Visa tai yra karo šou arba šokis ant nužudytųjų kaulų, nemąstant apie būsimas aukas.
Jei masių iškelti lyderiai rastų savyje, savo mintyse ramybę, sugebėtų nulipti nuo pjedestalų ir realiai, blaiviai įvertinti situaciją iš visų pusių, pamatyti karo perspektyvos realybę - jie darytų ne šou, o kurtų karo pabaigos planus.
Ar karo šoumenai ras savyje jėgų, išminties sustoti (ne kariauti) ir pradėti mąstyti? Racionaliausiai atrodytų Kyjivo, Vašingtono, Briuselio ir Kremliaus opozicijos bendras projektas, kuriame suklijavus visas dedamąsias gautųsi perspektyvus ir pakankamai realus scenarijus. Aiškus reikalas, dar reiktų kažkaip nuraminti Kiniją. Jei gerai pagalvoji, kam Kinijai ta mažytė jos mastais sala? Xi laikas į užtarnautą poilsį.
O viso to nemąstymo ir iš to kylančio bet kurio konflikto ir karo pagrindas - neišpasakytas žmonijos kvailumas ir godumas. Nors tai, beje, vienas ir tas pats. Jeigu tik pasaulis sustotų ir trumpam susimąstytų, kur atsidūrė! Mintys valdo žmonių pasaulį. Tačiau, kaip nemąstantį priversti mąstyti - štai kur klausimas, į kurį mes neturime atsakymo.
Nuotraukos šaltinis: Asia Society.
Dėkojame, kad remiate ir suteikiate mums galimybę sakyti tai, ką iš tiesų galvojame. Ypatingas ačiū rėmėjams DT Artelė, UAB ir Lietuvos aludarių gildijai. Visuomenės informacinio saugumo agentūra, sąskaitos Nr. LT447300010172065624



54 views0 comments

Recent Posts

See All

Comments


bottom of page