top of page
  • Writer's pictureAurimas Navys

KARĄ LAIMĖS UKRAINA!

Ar tikrai?

O KAS, JEI KARĄ LAIMĖS RUSIJA?

Šiaip ar taip, Putino Rusija nei vieno karo nepralaimėjo. Taip, pirmasis Čečėnijos karas nebuvo sėkmingas, bet pažiūrėkime, ką turime vietoje Grozno dabar. Optimistiškai taip pat galime sakyti, kad Gruzijoje karas Kremliui baigėsi nesėkme, bet... Žemėlapyje Sakartvelas padalintas, o pakalbėjus su šios šalies žmonėmis, darosi nebeaišku, ar jie patys žino, ką myli labiau – Rusiją ar demokratiją.

Prisipažinkime.

Mes nenorime matyti faktų. Mes norime matyti tai, kas mums priimtina, ko mes taip su nekantrumu laukiam. Mintis, kad karą laimės Ukraina, yra miela, pozityvi, ją priimame su džiaugsmu, net negalvojame, kad gali būti kitaip. Todėl ir tie (ne)racionaliai besielgiantys vokiečiai mums taip baisiai kliūna – tankų gailikai, kažkokie skrudžai, visiškai nenormalūs. Ar ne?

O ką, jeigu vokiečiai teisūs?

Ši, antroji, mintis mus baugina, jį yra priešinga mūsų svajonei, mūsų tikslui, mūsų visų siekiamybei – sutriuškinti Maskvą, sunaikinti ordą, išsiųsti į peklą visus nežmones. Už visas mūsų, lietuvių, patirtas skriaudas, už sudegintą Vilnių, už trėmimus. Už genocidą ir okupaciją, už Sausio 13–ąją. Už visas tas kančias, už visas motinų išverktas ašaras.
Už bombas į Mariupolį. Ir Bučą. Už Dniprą ir Kramatorską.

Ta baimė, smaugianti, kelianti pyktį, dusinanti bejėgiškumu verčia mus šaukti, kad „mes nugalėsim“, „ eisime iki pergalės“, „iki Ukrainos pergalės”, “remsime tiek, kiek reikės”, ir taip toliau. Ir tada, apimti keršto svaigulio, mes visiškai pamirštam, kad nei vienas iš mūsų nežinom, kaip tą karą prieš Rusiją reikia laimėt.

Gal vokiečiai visai ne tokie jau trenkti? Gal jie jau paklausė savų ir kitų, kurie vis išgalvoja tuos gražius naujus šūkius: „Ė, betgi o kaip jūs ruošiatės tą karą laimėt?” Dvidešimt keturiais tankais ir trimis “patriotais”?

Kaip jūs, taip, jūs, miela skaitytoja ir skaitytojau, ruošiatės tą karą laimėt? Tuoj jau bus metai. O nuo Krymo okupacijos – ir visi devyni. Tik neišsisukinėkit. Atsakykit į klausimą: kaip jūs ruošiatės šitą karą laimėt?

Ir kai mes gyvai klausiame kitų žmonių to paties tiesiai į kaktą, ir matome kaip kukulius orbitose išvirstančias jų akis, su dviem didžiuliais klaustukais jose, mes žinome, ką jie tuoj atsakys. Kad, o taigi, tačiau, juk yra kažkas, tai yra tas, kas žino, kaip tą karą laimėt.

Kažkas... Ar tikrai?

Jei tas, kas žino, kaip jį laimėti yra, mes jo nematom. Politinių sprendimų priėmimų tribūnoje – ne realūs Rusijos įveikimo planus siūlantys lyderiai, o antraščių virtuozai. Vietoje konkrečių veiksmų jų lūpose – tik skambūs šūkiai. „Mes su Ukraina...”, ne, „Mes su Ukraina iki pergalės“... ne... šitas banalus, atsibodęs, „Ukraina – pergalės šalis“... nelabai skamba, „Ukraina jau laimėjo karą“. O taip! “Ukraina karą jau laimėjo!” Šie pigūs triukai, deja, nei kiek neprisideda prie realios Ukrainos pergalės, prie valstybės išsaugojimo.

Mes nenorime jūsų skaudinti. Bet tikrai pavargome nuo banalių frazių, lozungų, nuo iš politinių kaliausių susirinktų ir mėgdžiojamų pasisakymų. Nebūkime naivūs, neleiskime savęs laikyti kvailiais. Norint kalbėti apie Ukrainos pergalę, visų pirma, reikia veikti. Daryti viską, kad ją išsaugotume, kad išgelbėtume tūkstančius gyvybių ir grąžintume vaikams taikų Ukrainos dangų be dronų ir raketų. Jų tėčius ir mamas, žūstančius fronte.

O karą privalo laimėti Vakarai. NATO šalys. Čia nėra, ką daugiau diskutuoti. Ne tankai, ne raketos, ne artilerija. Ne elektros generatoriai, ar seni Mi–8 sraigtasparniai. Visa tai – priemonės. Dabartinis Vakarų valstybių vadovų tąsymasis už skvernų ir badymas pirštais – nelyginant nusikaltusių, pamokų neišmokusių mokinukų pasiteisinimas, kodėl tas, o ne kitas nepadarė namų darbų. Kas pirmas turi eiti prie lentos.

Ir kai didžiųjų pasaulio valstybių vadovai ginčijasi, kuri šalis pirmoji turi tiekti tankus Ukrainai, nors tai turėjo būti atlikta prieš aštuonerius metus, darosi apmaudžiai graudu.

Bet yra kam juokinga. Fiureris Putinas su savo prigožinais ir kadyrovais eilinį kartą šauna šampaną, švenčia eilinę taktinę pergalę ir, būdamas neūžauga, visa galva jaučiasi pranašesnis už kelias dešimtis kartų didesnę galybę. Nes ta galybė ir vėl įsivėlė į begalines diskusijas, kas kam ką kuo ir kaip dabar suformuluos pozityvią žinutę.

Nebereikia jokių žinučių. Reikia pabusti. Karas realus, jis vyksta, ir jis ateina čia, pas mus. Reikia veiksmo. Bet šiandieniniai vadovai nemoka, negali, neturi patirties priimti karo meto sprendimų. Jie – politikos teatro influenceriai, ir tai ne jų, o rinkėjų kaltė.

O Putinas tuo naudojasi. Jis turi absoliučią manevro, netikėtumo ir teroro laisvę. Putinas ir jo gauja dabar pradeda ilgo metro karą. Kiek jis truks? Ilgai. Labai ilgai. Tol, kol kiekvienas mūsų, įskaitant sprendimų priėmėjus, nesusivoks, kad reikia patiems sugalvoti karo pradžios ir karo pabaigos planą. Ir pagaliau pradėti jį vykdyti.

Nes kol laukėm, kad tą kažkas padarytų už mus, karas pats nepasibaigė ir mes nelaimėjom. Nes praėjus metams, mes vis dar bundame iš letargo, iš baisaus sapno, košmaro. Pergalės laukėm praėjusių metų vasarą, o jau – metinės. Kaip gi taip!? Šitiek patiktukų sudėjom, prikūrėm memų, tiek pykčio išsakėm, ir... Nieko!

Problema ta, kad mes visi gyvename virtualioje realybėje, o karas vyksta ant žemės. Tik virtualioje realybėje galima manyti, kad Putinas kažkaip nusibaigs, kažkas jį nudaigos, nugalabys, neapsikęs neteisybės, Rusijoje įvyks perversmas, kažkas Maskvoje pakeis valdžią, kažkas paskelbs taiką, kažkaip pagaliau sankcijos pradės veikt... Štai gi jau beveik. Jau oro gynybos sistemos Maskvoje ant namų stogų kažką reiškia. Jau Kadyrovas kažkaip pykstasi su Prigožinu. Jau baigėsi jiems raketos, ar kažką. Jau Iranas kažkodėl nepripažįsta Rusijai Krymo.

Šventas naivume! Kažkas kažkaip kažką kažkada. Pasakė, kad nepasakė.

Tai štai, mielieji. Deja, nebuvo ir nebus to kažko, kuris kažkada padarys kažką, kad kažkaip kažkada būtų geriau. Visa tai turime padaryti mes. Patys. Aš ir tu. Nes, jei ne mes – tai kas?

Veikti turime mes. Visi kartu. Taip, kaip kiekvienas mokam, ir tiek, kiek kiekvienas galim. Nes tos antrosios minties, patys jaučiat ir suprantat, priimti neturime teisės.

Foto šaltinis telegraph.co.uk

Dėkojame, kad esate kartu ir suteikiate mums galimybę sakyti tai, ką iš tiesų galvojame. Juridinius asmenis kviečiame sudaryti paramos sutartis. Atskirai sakome ačiū: DT Artelė, UAB. Norėtumėt pasikviesti diskusijai ar mokymams? Rašykite: info@visagentura.com
Visuomenės informacinio saugumo agentūra, sąskaitos Nr. LT447300010172065624


7 views0 comments

Comments


bottom of page