top of page

KAS MŪSŲ LAUKIA?

Writer's picture: Aurimas NavysAurimas Navys
Mes kabome ore, bet kažkodėl įsivaizduojame, kad mūsų pasaulis yra nepajudinamas monolitas. Kabome netgi ne ore, o beorėje erdvėje, tačiau rutuliuką, lekiantį aplink dujų kamuolį, mes savo vaizduotėje padarėme amžinybės centru, nekintančiu, begaliniu, tvariu, kaip ir mūsų pačių gyvenimai.

Visiškai betikslio skubėjimo, daugiaužduotinio darbo, malimosi po miestą ir parduotuves, išmanaus telefono programėlių brausinimo, soctinklų skrolinimo fone, bandome paslėpti nuo savęs faktą apie laikinumą, gyvendami nuolatinėje baimėje, kad išaiškės tiesa. Nebemąstome, tik pykstame, jei kas mūsų supratimu kėsinasi į taip kruopščiai suręstą kortų namelį, bergždžiai bandydami jį apsaugoti nuo realybės vėjų.

Klausimas, kaip ir mes patys, kabo ore, norime to, ar ne. Mes galime užmerkti akis, užsikimšti ausis, uždaryti langus ir duris, užstumti sklendes, bet jis atsėlina, atslenka kaip valkata driskius, šastelna po antklode prieš pat panyrant į nuo nerimo išvaduojantį miegą: kiek man liko?, kas manęs laukia?

Branduolinio karo grėsmė lediniais pirštais suima gerklę – kada? Gal viską mest ir išvažiuot? Nerimas virsta baime. Ekrane svetimas kraujas, svetimos žūtys, griūvantys miestai, vaikai be tėvų, suluošinti be ašarų verkiantys seniai, moterų klyksmas, pro visus užkamšytus plyšius prasisunkiantis siaubingas svetimas skausmas.

Ir mes puolame ieškoti atsakymų. Skaitome politikų pareiškimus, gaudome jų patarėjų žodžius. Mums tinka viskas – burtininkai, „influenceriai“, ekspertai, tikri ir apsišaukėliai, aferistai, psichologai, artistai, “Panorama” ir ministro žmona. Gal jie mums pagaliau pasakys, gal paguos savo atsakymu į pagrindinį mums taip rūpimą klausimą.
Didžiuliai, pieštaraujančios informacijos kiekiai dar labiau kelia įtampą. Mąstyme, elgesyje, kasdieniuose darbuose imame strigti; mes visur vėluojame, todėl skubame, todėl stresuojame, spaudžiame garso signalą – „gaidys“ miega prie žalio!, suk gi į kairę, “debile”, neskrolink!

“Debilas gaidys” skrolina tą patį, ką ir mes visi. Nuo prezidento iki pusnuogės žvaigždės, kuri pasakė vieną, o prezidentas kitą, o jo pasakymą trolina tas, o tas anas vatnikas, šita va žvaigždė be kelnaičių.

Kam pritarti? Kas durnius ir kas protingas? Kodėl Valatka nieko nerašo? Kas čia nusišneka? Ooo... aaa – pritarsiu tam, nes tas turi daugiau sekėjų, būsiu su tais kietais kietesnis. Nes su dauguma jaučiuosi tarsi už sienos, tarsi už tvirtų barikadų. Aišku, jie teisūs – durnas anas. Imu ir tuoj komentuoju...

– STABDYK! – rėkia žmona.

Neima miegas. Nepadeda niekas. Ir lyg ką tik buvau prie Adrijos jūros, ir vynas, ir saulė, ir šiluma. Bet nerimas ima viršų – dėl darbo, vaikų, ateities. Vaizdai vis dar skrieja sankryžoje naršomame telefone. Skrolinimas tarsi raminantys, tarsi turėklas, tarsi ramentas, be kurio nežinau, kas ir kur vyksta, be kurio net nežinau, kur aš pats. Skrolinu ir miegodamas, pypt! – čiumpu telefoną – gal kas be galo svarbaus, gal jau branduolinis... fuuuu – ačiū Dievui, dar ne.

Informacinės operacijos, psichologiniai triukai, marketingas. Piaro kompanijos ir polittechnologai... išėjo į medžioklę. Medžiojate ir jūs, ir jus. Medžioja visi. Jus audrina, nes nori gauti daugiau sekėjų. Nori didinti pardavimus. Nori reitingų ir į Seimą. Garbės, valdžios, turtų, moterų, vyrų, savivertės, meilės, laimės, atsikratyti vienišumo, būti dėmesio centre ir Delfyje.

Žiniasklaida sąmoningai skelbia rėkiančias antraštes „Branduolinis karas“ ir „Putinas sugalvojo kažką baisaus”. Pateikiama informacija ir gudriai bei skambiai parašyti pavadinimai yra skirti būtent tam, kad jus pritrauktų, kad užsikabintumėt, kad paspaustumėt, kad atidarytumėt įrašą, kad prieitumėt prie jo, kaip prie pigaus blizgučio parduotuvės lentynoje.

Viskas yra tik iliuzija, kaip ir nepajudinamas, nekintantis ir amžinas mūsų gyvenimas. Stresas, emocijos, nerimas, baimės yra natūralūs, jie yra mūsų dalis, kai tik pasiduodame šios iliuzijos žaismui.

Užtenka pliurpt, ar turit atsakymą?
Taip. Mes turime jums atsakymą, net ir į tą baisųjį klausimą, nuo kurio virpate.

Viskas bus gerai.

Bet kad gerai būtų jau rytoj, mes nuoširdžiai patariame peržiūrėti ir pakoreguoti savo reakcijas į bet ką. Nes, mums akivaizdu, jūs darote tą patį ir tą patį per daug ir per greit.

Pirmiausia, jūs per daug skaitote ir žiūrite. Atsirinkite, ką skaityti, ką sekti ir darykite tai ypač dozuotai. Kiekis kokybės neatsvers. Verčiau pasirinkti nedaug, bet kokybiško daikto. Tik 5 % į mūsų smegenis ateinančio informacijos srauto yra tiksli, teisinga ir naudinga informacija, kuria galima pasikliauti. Visa kita – informacinės šiukšlės. Tačiau jos veikia mūsų smegenis, mūsų mąstymą, o vadinasi – ir kūną. Nes mūsų vidaus organus veikia reakcijos: dideliais kiekiais išskiriamas kortizolis ir adrenalinas, kylantis kraujo spaudimas, dažnas širdies pulsas. Įsivaizduokite, kad variklis dirba maksimaliomis apsukomis, o jūs spaudžiate stabdžio pedalą.

Vadinasi, teisingas sprendimas – atsikratyti šiukšlių. Sumažinti apsukas.

Antra, jūs gyvenate pagal seną rutiną. Už jus laisvalaikį, darbus, sapnus, svajones, mintis, nuomones, reakcijas, vertybes planuoja kiti ir neleidžia jums būti savimi. Jūs net nepastebite, kaip jie įsiūlo „prekę“, kuriems irgi įsiūlo prekę, kuriems taip pat įsiūlo prekę. Uždaras ratas sukuria nemąstančių robotukų ir sraigtelių automatizuotą sistemą. Ilgainiui ši sistema, kuri turėtų būti mums pavaldi ir skirta palegvinti mūsų gyvenimus, tampa mus valdančia rutina. Už jus mąsto kiti, kurie jums pasako, ko jūs norite, kas jums patinka, kas jus džiugina. Jums paruošta gyvenimo programa, suplanuota nuo A iki Z, kurioje jūsų pačių valiai nebėra vietos. Jūs švaistote laiką, gyvenate svetimą gyvenimą, ir kartais prieš užmigdami ar įsimesdami karčiosios, jaučiate sunkiai apsakomą vidinį nepasitenkinimą, lyg vidurių užkietėjimą ar blogą kvapą iš pašnekovo burnos, su kuriuo nori nenori, bet susitaikote.

Vadinasi, reikia atsikratyti gyvenimo ir laiko vagių.

Ryte, vietoje feisbuko – mankšta. Per pietus – susitikimas su mielu žmogumi. Po darbo vietoj skrolinimo – pasivaikščiojimas po parką. Vietoj alaus bokalo ar taurės vyno – bliūdas daržovių ir stiklas sulčių.O vakare ne internetas, bet dažais kvepianti arba dar geriau – nučiupinėta – knyga. Ne ta, kurią reikia, be ta, kurios norisi. Taip praleisdami dieną nurimsite, mintys nuskaidrės, atsiras galimybė ramiam, objektyviam informacijos vertinimui.

Pradėję objektyviai vertinti, galėsite analizuoti ir įjungti lėtą mastymo mechanizmą. Ne greito pritarimo, atmetimo, sutikimo, prieštaravimo, nuomonių žongliravimo, nesibaigiančių ginčų su savimi, banguojančios minčių jūros.

Mąstydami, galėsite numatyti. Šiaip ar taip, tuo mes, žmonės, skiriamės nuo likusios gamtos.

Mąstydami ir numatydami, galėsite pasiruošti. Pasiruošti viskam, net ir blogiausiam.

Mąstydami, numatydami ir pasiruošdami blogiausiam, žinosite, ką daryti.

Tada ateis nusiraminimas. Žinodami, ką daryti, jei ateitų blogiausia, suprasite ir pagaliau įsisąmoninsite, kad visi ore kabantys klausimai, kurių baisu garsiai paklausti, net ir jums anksčiau atrodęs pats svarbiausias, pats pagrindinis, yra keliantys šypseną ir, tiesą pasakius, visiškai beprasmiai.

Nes jūs jau žinote, kas mūsų laukia.

Labai geri laikai. Pamatysit.



15 views0 comments

Recent Posts

See All

Comentarios


©2022 by VšĮ Visuomenės informacinio saugumo agentūra. Proudly created with Wix.com

bottom of page