top of page
  • Writer's pictureAurimas Navys

MŪSŲ NERIMO ŽIEMA

Dar tik pirmosios gruodžio dienos, o jau Kalėdinė beprotybė. Kamščiai miestuose prasiskirsto apie 10-ą, o už valandos, 11-ą, jau ima formuotis nauji. Gatvės greitai pildosi automobiliais, dūzgia, ūžia, birbia iki vėlaus vakaro. Didžiulė masė žmonių malasi po parduotuves. Ieškoma mamai, dukrai, draugui, sau. Reikia kažko, nežinia ko, su nuolaida, be nuolaidos, koks skirtumas. Gausybė žmonių išsproginę akis vaikšto tarp lentynų ir ieško. Kažko. Ko reikia. Galbūt reikia. O gal ir nereikia. Greičiausiai, tikrai nereikia, bet Jadvyga vakar nusipirko. Ir man tada irgi reikia. Gal rogučių, gal naujos striukės, gal batų, gal ratų… gal….

Gal to ir ano. Ieškodami daikto, dauguma žmonių iš tiesų ieško, kuo pakeisti, užgošti, kaip atsikratyti. Nerimo.

Nusiraminimo ieškoma sėdint miesto kamščiuose, abuojai skrolinant telefonus, skambinant kažkam pasakyti apie kažką, dažnai visiškai be reikalo, dar ir apsižodžiavus susipykstant. Po to planuojama su tuo kažkuo susitikt, pasimatyt, atsiprašyt, kažką paminėt, kažką atšvęst, nors taip nesinori, nes jau vimdo kalbėt apie bet ką, apie nieką. O ir reikalo jokio nėra, bet vis tiek gi, ką daugiau veikt, tai važiuoju, sugalvojus progų ir pasiteisinimų sau, vyrui, sūnui.

Dėl to ir vėl reikia į parduotuvę, nusipirkt bliuskės, batelių, pasidaryt naują plaukuoseną, nusilakuot nagus ar atlikt veido valymo procedūrą. Tiesa, pakeliui dar reikia užšokti pasiimti siuntos iš DPD.

Užšokti, nes pakeliui. Užsisakyti, nes kažką reikia veikt, kažkuo užpildyt. Ir jei sąžiningai atliktume savo praleisto laiko, tiksliau, šiandieninio gyvenimo auditą, sužymėtume praleistą laiką valandomis ir minutėmis, pamatytume, jog didžioji laiko dalis prapuola dirbant, ieškant pirkinių, malantis po kavines, parduotuves ar susitikinėjant. Su kažkuo dėl kažko, bet ne su tuo, katro iš tiesų trokštam.

Žinoma, retsykiais ateina “prablaivėjimo” metas, kada pasakoma sau “gana”, reikia pradėti skaityti seniai nupirktą Senekos knygą, sveikai gyvent, medituot. Ir kaipgi - nevalgyt cukraus, rytais vėl bėgiot ir bent sekmadienį nueit į bažnyčią. Tačiau dvasinė prievarta gimdo vidinius konfliktus, todėl po kovos dėl išlikimo darbe ar versle, galiausiai tenka kovoti su pačiu savimi.

Ir vėl eikvojama energija, laikas švaistomas veltui.

O argi negalim sustot? Nesipiktint, neverkt, nesikeikt. Nesistenkt nugalėt, nekovot. Nes nuolatinė, alinanti, beprasmė kova neatneša pergalės, tik pralaimėjimus ir nusivylimus. Išsekina, pertempia psichiką, žaloja sveikatą, kelia stresą ir galiausiai priveda prie bedugnės. Balansuojant ant išlikimo ribos, vienas juokas paslyst.

Kova - pati blogiausia ir pavojingiausa dvasinė būsena, ji naikina vidinius resursus ir alina organizmą. O tada visiškai išsiderinę skubame ilsėtis: atsidarome butelį, prisikliukinę sklidiną taurę, nesvarbu, ar Druskininkuose, ar Maltoje, ar namų rusyje, vargstame “labai sveikoje” pirtyje.

Karas, nežinia dėl rytojaus daugelį mūsų įvarė į emocinį kampą, nebežinome, kaip iš jo išsikrapštyt ir ištrūkt. Bendru betiksliu aktyvumu imituojame neva prasmingą veiklą, kuri yra perteklinė, nereikalinga, bukinanti. Rytas, kiaušiniai, dešrelė, mankšta dėl vaizdo, kamštis, užknisantis darbas, idiotas viršininkas, trenkti užsakovai, greiti, akmeniu įkrentantys nesveiki pietūs, atsiprašymas iš darbo, vėl kamščiai, brausinimas mašinoj, parduotuvė, kava su drauge, kita parduotuvė, eilės, “Panorama”, skambučiai, atsakymai mesendžeryje, debilas buvęs vyras, taurė vyno, dvi, trys, sunkus rytas, sniego kasimas, vaikas į mokyklą, darbas, namai, daiktų mėtymas į kampus, vyno taurė, meditacija, bemiegė naktis ir vėl kamščiai… Ar pagaliau pakels algą?!

Tai viskas? Visas gyvenimas? Visa jo prasmė, alfa ir omega, pradžia ir pabaiga?
Kamščiai, parduotuvės jame kaip simboliai, kad esu, esu reikšminga, gyvenu, turiu sąskaitą banke, galiu nusipirkti naujus baldus, automobilį, mane gerbia, žino savame rate, esu perspektyvi, didžiuojuosi, kad viena auginu sūnų.

Tai viskas? Toks mūsų didysis tikslas?

Galbūt. Gal kai kam sąskaita banke ir baldai yra aukščiausia savivokos ir asmenybės raidos forma ir tame nieko blogo. Tačiau, kodėl tuomet taip neramu? Kodėl baisu prarast esamą padėtį ir norisi kaupti dar daugiau ir blaškytis dar labiau? Taip lekiant, tokiu tempu ir būnant gyvenime lokomotyvu toli nenuvažiuosim. Nebent pas šventą Petrą.

Gal laikas pamiršti lenktynes? Varžybas dėl posto ir ištaigingesnio karsto. Gal laikas pagalvoti apie save? Apie savo psichinę būklę ir koks chaosas siaučia mūsų pačių viduje.

Sakantys, kad privalom, kad reikia dar daugiau dirbti, dar labiau stengtis, kad turim pralenkti kitus, kitą valstybę, kitą kompaniją, bendradarbį - meluoja. Apgaudinėja jus dėl išsigalvotų savo tikslų. Ir apvaginėja. Jie atima iš jūsų brangiausia, ką turite - jus pačius iš savęs ir jūsų laiką. Mes jau taip toli nulėkėm belenktyniaudami su laiku, su pasauliu, ir tiek daug pasiekėm, kad kas savaitę laidojam pervargusius, nusivariusius nuo kojų draugus, kolegas ir artimuosius.

Jaunus, sveikus, perspektyvius.

Ką jie pralenkė? Kur suspėjo? Ką tokio neįtikėtinai stebuklingo pasiekė? Kiti būsime mes. Ir labai greitai, jei neužtrausime rankinio. Stabdžio.

Išlipkime iš lokomotyvo. Išjunkime lenteles, pamirškime skaičius jose. Grįžkime prie paprastų dalykų. Prie savęs. Savojo aš. Į savo vaikystę. Vaikystės svajones. Tai, ko labiausiai troškome, kas teikė mums laimę, kai krūtinėje skraidė drugeliai.

Ne, tai ne turtai, ne vilos, ne nauji batai, ne karjera. Tai nedidelės smulkmenos, pomėgiai, žmonės.

Galbūt jums patiko stebėti bitę, kalbėtis su arkliu, dažyti namų sienas, gal patiko automobilių kvapas, galbūt mėgote grybauti, gaminti su mama cepelinus, groti armonika, dainuoti, žvejoti - daryti tai, kas jums teikė nuoširdų džiaugsmą.

Tą, po velnių, darykite ir dabar!!!

Laimė, džiaugsmas yra patys geriausi vaistai nuo visų ligų ir nelaimių. Spjaukite, kai jums kažkas sako, burba ir liepia: “privalai tą, privalai aną”. Jūs niekam nieko neprivalote. Pirmiausia esate patys sau. Atraskite patys save sau iš naujo, pabūkite su savimi ir palepinkite save mažais džiaugsmais. Nesvarbu, kokie vaikiški, banalūs ir primityvūs jie atrodo kitiems.

Tai jūsų AŠ, jūsų laimė, jūsų dvasinė ir fizinė sveikata.

Tačiau tam, kad rastumėte, tiksliau, vėl užmegztumėte ryšį su pačiu savimi, reikia ištrūkti iš to užburto darbas-kamščiai-parduotuvės-šeima-miegas-darbas-kamščiai rato…

Išeikite į mišką. Vieni. Be draugų, be namiškių. Išeikite vieni, ne vieniši, pasikalbėti su pačiu savimi. Ne papliurpti telefonu, palikite jį namie. Taip, žinome, bus sunku, baisu, sudėtinga, norėsis jo griebtis ir skambinti kažkam, pakalbėti apie kažką…
Pamėginkite to nedaryti, o įsiklausyt į save. Pamatysite, kaip tai gerai veikia. Pajusite, kaip rimstate, kaip atsiranda naujų minčių, pomėgių, malonių smulkmenų, kaip savaitgaliai virsta švente, o ne namų ir sodybų tvarkymo bei neatliktų darbų darymo vergija.

Mes visi visko turime daug daugiau negu reikia. Trūksta tik vieno - ramybės. Trūksta pokalbių su pačiais savimi.

Dėkojame nuolatiniam rėmėjui DT Artelė, UAB ir visiems jums už palaikymą ir supratimą. Svarbu ne tai, kokia suma paremiat, svarbus Jūsų dėmesys ir dėkingumas. https://tinyurl.com/noriuparemti

Siūlome aktyvius mokymus: https://rb.gy/j7rjt



80 views0 comments

Comments


bottom of page