Pavasaris visiškai į pabaigą. Kalendorinis. O ir daugelio galvose jau jūra, nuskrudę ant smėlio kumpiai, galvos skausmas ryte nuo padauginto vyno ir vidurių pūtimas nuo duonos su česnaku bei gysloto steiko. Turistams viskas sueis.
Penktadienį nusiėmę nuo darbo anksčiau, lekiame į sodybas, kuičiamės namų kiemuose, sodiname, knisamės, ravime, laistome – jėzusmarija kokia sausra, džiūgaujame ir gėrimės pirmaisiais bijūnų žiedais. Selfinamės kaip išprotėję ir keliame viską viešumon, veidaknygėn ar mirksniograman. Čiupinėjame telefonus, liguistai tikriname, kiek patiktų jau surinkta, atidžiai peržiūrime, kas laikina ir kas ne, o, geras, anas ir širdelę uždėjo, o ta, gyvatė, jau į trečią fotkę nereaguoja, karvė.
Damos, ne karvės, atlieka reviziją spintose – lekia šiukšlynan žieminiai undarokai, seni, iš mados neva išėję skudurai, perdėliojamas apatinių ir viršutinių drabužių prioritetas.
Vyrai, kurie ne medžiokliai, prispausti damų, dailina namus, dažo fasadus, valo langus, brūžina kažką garažuos, skaldo malkas, švarina kiemus, susiaurina ir vėl plečia gatves.
Vasaros šilumos ištroškusi Lietuva ūžia, pyška, dūzgia, gaudžia. Švara ir tvarka, blizgesys – kojas nusiauk! – asmeninėse erdvėse nuo misterio Properio sukelto ryškumo akyse spaudžia ašaras. Bet prispyrus reikalui pakeliui į Anykščius ar Birštoną, na ir kaipgi – aiškus reikalas, į Palangą, medinė būdelė tave pasitiks amoniako tvaiku: skylė, dvi plytos ir nutriestos ištrupėjusios betoninės grindys, kurios pasalūniškai tyko neatidų lankytoją slystelt ir visoje toje tyrėje išsivoliot. Gerai, jei dar be traumų. Kažkada vakariečiai baisiai stebėjosi tokiomis mūsų gamtinių reikalų instaliacijomis, o mes raudonuodami sakėme, kad viskas labai greit pasikeis, čia sovietų – driskyno – paveldas, mes ne tokie.
30 metų praėjo. Šiandien ši netvarka tokia įprasta, kaip ir nieko nereiškiantys pokalbiai apie orą. Visi baisisi ir dūsauja, tačiau tuo viskas ir baigiasi. Lyg lietus, kuris ne nuo mūsų priklauso, ateina, praeina, tik pakelėse jis – geltonas.
Vienas rašytojas, beje, rusas, yra pasakęs, kad netvarka namų laiptinėse, reiškia netvarką namo valdytojų galvose. Netvarka viešuosiuose tualetuose – juos prižiūrinčių valstybinių įmonių vizitinė kortelė. Netvarka mūsų mintyse, mūsų galvose – mūsų pačių prastos savijautos pasekmė. Valstybės savijautos – irgi.
Ar dažnai, ar reguliariai, ar kasdien mes atliekame savo minčių auditą? Ar klausomės, ar girdime, kas vyksta mūsų galvose, mūsų mintyse? Ne, mes neprašome mums pritarti, nepritarti, imti ginčytis, smerkti, mes prašome jūsų trumpam sustoti. Įsiklausyti į save.
Kas vyksta mūsų galvose, kokie sakinių ir žodžių malūnai suka chaotiškas mintis? Kokie debatai, pasipiktinimai, pasmerkimai, teismai, prakeiksmai ir kitos žodžių papliūpos bei skeveldros lekia į visas puses? Mus siutina vagių valdžia, debilas viršininkas, erzina nesukalbamas kaimynas, šis postas veidaknygėje, anas durnius, ta idiotė, šitas nusišneka, o tos bobos kaip nekenčiu, ano nenoriu matyt... tas svolačius apgavo, anas padlaižūnas intrigantas prisiplakė. Vakar, užvakar, kažkada kažkas kažką pasakė, todėl rytoj, kažkam kažkaip kažką pasakysiu, kažkaip kreivai pažiūrėsiu.
Vakar tas, todėl aš rytoj.
Vakar.
Rytoj.
Vakar... rytoj... vakar... rytoj...
O dabar? Kur esu dabar? Jei galvoju apie vakar ir ruošiuosi rytojaus kovoms, vadinasi esu ne čia ir ne dabar. Reiškia švaistau savo energiją buvusioms ir būsimoms kovoms už įsivaizduojamą, galbūt, kažkieno sukurtą ir pakištą vietą po saule, kuri iš toli atrodo kaip išblizginta asmeninė erdvė, bet viduje – tikras pakelės šikanas. Tarsi esu, bet iš tikrųjų, nesu. Tad ar gyvenu?
Verta įsižnybti į užpakalį. Selfis prie sakuros, obels ar baltų alyvų neišgelbės, jis nesuvaldys minčių kratinio ir chaoso bei vidinių kovų, kažkieno tikslingai arba ne įkištų dramų galvoje. Vidinės dirbtinai sukurtos minčių kovos reiškia nesibaigiantį stresą, įtampą, adrenaliną ir kortizolį, kurių perteklius yra nuodas mūsų organizmui.
Taip taip, mielieji. Stresą galime patirti ir visiškai su niekuo nebendraudami, tiesiog kovodami su kažkuo savo mintyse. Nuodingomis mintis nuodijame kūną, sutrinka kraujospūdis, virškinimas, neišsimiegame, negalime gerai dirbti, šypsotis. Mes negalime jaustis laimingi. Todėl lekiame pas daktarus, po to lekiame su receptais į vaistines, ryjame papildus, aspiriną, satinus, chemija vis stiprėja. Nes vaistai gali sunaikinti bakteriją, bet mus nuodijančių minčių – ne.
Taigi artėjančios vasaros proga nuoširdžiai siūlome minčių kontrolės ir šviesos receptą dvasinei ramybei ir proto poilsiui.
Pirma – riboti šiukšlių krovimą į smegenis, skaitant ir be tikslo „skrolinant“ soctinklus, kraunant į galvą bereikšmę, visiškai nenaudingą informaciją. Ne, ji neatpalaiduoja. Ji sekina. Visi pamatyti vaizdai, žodžiai, garsai milžiniškais srautais keliauja į smegenis ir jas apkrauna. Smegenys „perkaista“. Įjungiamas aliarmo režimas. Reikalaujama poilsio.
Antra – būtina įsiklausyti į save. Išgirsti savo mintis. Pamėginti išsiaiškinti kodėl jos ir iš kur jos. Išsiaiškinus – dalis problemų savaime išnyks. Kaskart, reguliariai valant šiukšles, galvoje atsiras daugiau erdvės, daugiau šviesos, įsivyraus ramybė.
Sėkmės J
Ypatingas ačiū nuolatiniams rėmėjams „DT Artelė“ ir Lietuvos aludarių gildijai. Dėkojame savo skaitytojams už palaikymą. Svarbu ne tai, kokia suma paremiat, svarbus Jūsų dėmesys ir dėkingumas.
Nuoroda paramai: https://tinyurl.com/noriuparemti
Siūlome aktyvius mokymus: https://tinyurl.com/f352n3uw
Comentarios