Emocinį nesivaldymą, politinį bei kultūrinį nebrandumą demonstruojantys pasisakymai apie “jedinstvininkus”, ne žmones, šūdžius, išdavikus, idiotus, taip reiškiant nepasitenkinimą protestavusiaisiais prie Seimo sausio 13–ąją, keičia dar didesnį nerimą protingam ir savo valstybę puoselėjančiam žmogui keliantys raginimai vasario 16 – ąją išeiti KITAI, teisingai pusei į gatves ir parodyti JIEMS, nevykėliams, kaip MES mylim tėvynę.
Kaip ją, matvašu, reikia mylėti.
Už tikrai gražaus ir patriotiško sumanymo slypi kur kas didesnis pavojus, nei galėtų atrodyti: dirbtinai skatinant skilimą itin skirtingos poliarizacijos minioje užtenka mažytės kibirkšties. Graži tautinė eisena gali, o priešo planuose – turi, per kelias minutes virsti nevaldoma, įsiutusia ir savo kelyje viską naikinančia fašistų jėga.
Jau girdėta black lives matter. Paprasto eilinio gatvės snukiadaužio, virstančio šėlstančiu gaivalu, logiška tąsa.
Tąsa įvykių, kuriems, mes neabejojame, yra parašytas ne vienas scenarijus su skirtingomis pabaigomis. Kol kas, kiek galima numanyti, nei viena jų mums nežada nieko gero. Ypač tada, jei kaip visada apsimesime puskurčiais neregiais, nenorinčiais, negebančiais žiūrėti į akivaizdžius faktus.
O faktai rodo, kad kol mes riejomės dėl paminklinės lentos kpt. Jonui Noreikai, kol viešumoje rodėme neskalbtas, praperstas trumpikes ieškodami kaltų dėl (ne)parašytų esemes, kol pjovėme istorinio identiteto šaką, Genocido centrą paimdami nereikšmingos partijų koviūkštės įkaitu, kol vietoje patriotinės – pilietinės švietimo programos mokykloms brukome bedvasį, valstybės identitetą ardantį ugdymo surogatą, nuo kurio apsvaigusi ateinanti karta vargu ar atskirs meną nuo karo, Kremlius augino sekėjų būrį.
Nusivylusį, savo pačių valstybėje pažemintųjų tinklą, aktyviai besireiškiantį feisbuko burbule, buriantį radikalus, ekstremistus, emociškai ir socialiai pažeistus, kurstantį visuomenę ir laukiantį progos kelti sumaištį.
Ir ta proga, panašu, spėriai artėja. Kuriama mūsų pačių rankomis ir aplaidžiu neveikimu, ne vien apmaudžiai ir neparankiai susiklosčiusių aplinkybių dėka.
To pradžia – buldozeriu pradėtas stumti partnerystės įstatymas.
Partnerystės įstatymas Lietuvai, deja, bet pirmaujančiai Europos lengvatikių sąraše. Šalyje, kur devyni iš dešimties eina burtis, dieną pradeda horoskopu, dalinasi sąmokslo teorijomis, tiki pasauline masonų mafija, neabejoja Sorošo fondo nupirkta valdžia ir jos kova prieš tūlą pilietį, čipais, čipsais ir Bartašiūnaite.
Netinkamu laiku, lyg tyčia suplanuotas, pandemijos suerzintai visuomenei visais žiniasklaidos kanalais pateiktas, jis iššaukia ekstravagantišką mažumų ir šiaip, pro šalį ėjusių žioplių, šou, o kartu su juo ir skustagalvių išpuolius Kaune, maršus už ir prieš bei nežinau, kodėl aš čia. Įsitraukus bažnyčios atstovams ir jiems dalijant – tegu ir neoficialią – suprask, bažnyčios, nuomonę apie “pederastus”, žibalo kliūkstelėjimais įžiebiama nuo seno rusenanti neapykantos ugnis.
Toliau seka migrantų krizė.
Kremlius, užjudinęs penktą koloną, drebina Seimo langus ir skylėtą pasienį saugančių tarnybų pamatus. Ne už to galo paėmus, Baltarusijos režimas išsprūsta trąšų skandalu. Lyg to būtų maža, nusitaikius į Kiniją, prisiskaldoma tiek malkų, kad jomis būtų galima drąsiai pakeisti dujas šaliai šildyt.
Infliacija šoka tvistą, o drastiškai kylančios pragyvenimo kainos, to paties šildymo, jei ką, už sausio mėnesį dar gali nustebint prieš vasario šventes. Lyg seniai girdėta klasikinė K. Prunskienės opera, jos kviečia nuskriaustus ir nepatenkintus imti į rankas kirvį ar dalgį. Jau minėta Laisvės gynėjų minėjimo diena žymi dar vieną psichoperantų pergalę Maskvoje.
Ir štai dar keturių raidžių įstatymas, niekam nereikalingas, nieko nekeičiantis, neišsprendžiantis. Ne vietoje ir vėl ne laiku, maklinėjant po visuomenės pūlinius, įtraukiant kitataučius ir artimiausius sąjungininkus, užveliantis sprendimų priėmėjus dar vienai blaškančiai bergždžiai diskusijai. Ir neabejotinai – galbūt net pagrįstai – ištraukiantis piktavaliams profesoriaus, patriarcho, Sąjūdžio laikų, "Jedinstvo" ir Lietuvos Konstitucijos kortą.
Visa tai iš šalies stebint atrodo, kad operacijos „Lietuva smogia Kinijai į dantis” autorius yra tas tikrasis stribas, prisidengęs įvairiomis kaukėmis, žongliruojantis skirtingais vardais, kurio „žaidimą tamsoje“ turėtų kruopščiai įvertinti specialiųjų tarnybų ar vyriausybės krizių valdymo centro analitikai.
Lietuvai rašomo scenarijaus sumanytojai, jam, matyt, yra skyrę ypatingą vietą. Nes “baubiančiai ir klykiančiai” miniai nužviegti seserį Bernadetą reikėjo ne tik konkrečios datos ir laiko. Ne tik sekėjų tinklo, grinevičių, kai kurių Seimo narių.
Reikėjo žmogaus ar žmonių, kurie nusprendė jiems leisti tą padaryt.
Juk visa tai, kas įvyko, buvo galima labai lengvai numatyt. Saujelę išdavikų ir paleckių, tik tai dienai, tik toms kelioms valandoms pakviesti į Nemenčinę pasisvečiuot. Ištiest ranką ir su, galbūt, į gudrias pinkles įveltais sportininkais, aktoriais, visuomenės veikėjais, suklaidintais ir įžeistais jautriais žmonėmis tiesiog pakalbėt: ponios ir ponai, tai tikrai netinkama jūsų protestui diena, ateikit rytoj.
Demokratija yra stipri tuo, kuo ji, paradoksas, silpna. Sprendimus priima daugumos įgaliota mažuma, iš kurios dauguma gali bet kada pareikalauti atsakymų. Paklausti – be įžeidimų ir pykčio – kas ir kodėl daro žingsnius, nereikalingus, trukdančius, kenkiančius mūsų valstybės saugumui.
Aurimas Navys, Mindaugas Sėjūnas, VšĮ Visuomenės informacinio saugumo agentūra
Comentarios