Atvirai agresyvi pastarojo meto Pekino retorika ir veiksmai pasaulio geopolitinių veiksmų arenoje rodo, jog Kinija jau tapo vienu pagrindinių žaidėjų tiek ekonominiuose, tiek politiniuose, tiek kariniuose procesuose. Kinijos atstovai visiškai atvirai diktuoja Maskvai savo darbotvarkę, rodydami interesą Baltarusijoje, kur Pekinas seniai vysto investicinę politiką. Jei Kinija užsimanys – o tikrai užsimanys, Minskas guls, šoks ir raitysis pagal Pekino, o ne pagal Maskvos dūdelę. Taip, kaip Kazachstanas, kurio resursai - Kinijos interesas, todėl Rusija čia jau prarado savo įtaką, nežiūrint to, kad ši valstybė tapo tramplinu Kremliui, kuriuo apeinamos Vakarų sankcijos.
Pagrindiniai Kinijos konkurentai ir priešininkai (bent jau informacinėje erdvėje) yra JAV ir ES, o gravituojanti link tikro priešo – Indija. Tačiau visi šie priešininkai yra sąlyginiai, nes Pekinui reikia rinkų, kuriose galėtų realizuoti savo pigias, dažnai niekam tikusias prekes.
Milijardas pasiturinčių ir pusantro milijardo besivystančio pasaulio vartotojų atrodo patraukliau nei šimtas milijonų nuskurdusių izoliuotų rusų, gyvenančių civilizuoto pasaulio paraštėse.
Koks vaidmuo šiame dideliame geopolitiniame žaidime skirtas Rusijai?
Rusijai kaip vienai pagrindinių pigių resursų šaltinių, greičiausiai, teks susitaikyti su Kinijos satelito vaidmeniu arba likti visiškai priklausomai nuo Pekino, iš esmės tapti Kinijos „kolonija“ su ribota autonomija, o gal ir visiškai prarasti suverenitetą. Joks vaidmuo dvipoliame ar daugiapoliame pasaulyje, apie kurį kliedi Putinas, iš esmės pradėjęs karinę aviantiūrą, kuri virto tragedija Ukrainai ir išbandymu žmonijai, Rusijai nenumatytas.
Dvipoliame pasaulyje liks dominuoti JAV+ ES ir Kinija, o daugiapolyje, apie kurį Maskva svajoja drėgnuose sapnuose plėsdama Arabų šalių įtaką BRICS, prie jų prisijungs Indija. Tačiau Rusijai vietos neliks. Jums pagrįstai kyla klausimas, kodėl tuomet Rusija apskritai pradėjo karą prieš Ukrainą ir Vakarus, jei Pekinui tai nenaudinga?
Taip, Kinijai iš tiesų nenaudinga pasaulio ekonomikos destabilizacija, tačiau jai būtini resursai. Net neabejojame, jog gudrusis komunistų lapinas Xi olimpiados Kinijoje metu Putinui pašnabždėjo, kad Pekinas palaikys Maskvą invazijos į Ukrainą metu, o vėliau padės kariauti prieš Vakarus. Putinas olimpiadoje sėdėjo išsišiepęs iki ausų, manydamas, jog yra pasaulio viešpats ir atkurs imperiją, apie kurią svajoja tokie patys nevykėliai, kaip ir jis pats.
Pradėjęs karą su Ukraina, Putinas su Vakarais elgėsi itin įžūliai, nuolat grasindamas branduoliniu vėzdu, maisto, pabėgėlių ir energetinėmis krizėmis. Tuo tarpu Xi dėl tokio kvailo Kremliaus elgesio tik trynė rankomis. Kremliaus agresija ir geopolitinis trumparegiškumas sužlugdė pagrindinius ekonominius – energetinius ryšius su Vakarais ir atsuko Rusiją į Kinijos glėbį. Įvyko tai, ką ir planavo Pekinas. Rusija tampa vis labiau priklausoma nuo Kinijos. Ir kuo toliau, tuo labiau ši priklausomybė didės. Ateis laikas, kai Maskva praras galimybes diktuoti energetinių ir kitų resursų kainų politiką, nes Rusija tiesiog neturės jų kam iškišt, o ją be Kinijos kaip mat ištiktų kolapsas. Būtent todėl Kremlių siutina JAV ir ES brėžiamos kainos lubos naftai. Iš kitos pusės, būtent todėl Vakarai, o ypač JAV, matydamos didžiulę grėsmę, kad Kinija suvirškins Rusiją ir net neliks, ką išstumti virškinimo proceso pabaigoje, nenori leisti Kremliui būti sutriuškintam Ukrainos kare.
Deja, siaurapročiai Maskvoje, pradėję niekam, išskyrus Kiniją, nereikalingą karą, šito nesuvokia. Maskva nesuvokia, jog Vašingtonas nesiekia Rusijos pralaimėjimo ir atsiradus pirmam derybų galimybių plyšiui, pultų kalbėti apie padėties stabilizavimą, atsižvelgiant į Rusijai skirtus sankcijų paketus. Kremlius ir toliau gilina prarają su Vakarais, ką, kaip matome, aktyviai kursto Pekinas.
Vakarai, deja, kol kas aiškaus plano, kaip išspręsti Rusijos slydimą į Kinijos drakono gerklę neturi. Vienintelis planas – prognozuojama Kinija ir karo nepralaiminti Rusija su miglota derybų perspektyva ateityje. Vašingtonas gerai supranta, kad pralaimėjusi karą, Rusija bus tiesiogiai valdoma iš Pekino. Antroji pasaulio karinė galia, užvaldžiusi Rusijos resursus pasauliui kels žymiai didesnę grėsmę, nei dabar.
Štai pagrindinis rebusas, kurį šiuo metu sprendžia Ovalaus stalo kabineto riteriai ir Briuselio komivoježeriai, patekę į neplanuotas karo sąlygas, kurioms jie yra visiškai nepasiruošę ir dėl to nesugeba priimti adekvačių sprendimų.
Štai kodėl siunčiami signalai dėl Maskvos ir Kyjivo derybų, kurios leistų JAV paleisti diplomatinę mašiną situacijai suvaldyti ir atverti Rusijos „strategų“ galvas. Tačiau labai abejotina, ar Maskvą valdanti gauja, palaikoma „karo partijos“ turi nors minimalų strateginį, geopolitiniu gyliu pasižymintį mąstymą. Kremlius, naudodamas energetinius, ekonominius svertus, minkštąsias priemones, galėjo iki invazijos turėtą įtaką dar labiau sustiprinti. Laviruodama tarp Vašingtono ir Pekino, Maskva galėjo iš to tik išlošti ir sukurti realų pasaulio galios centrą. Gal ir gerai, kad to neįvyko, nes dar labiau sustiprėjusi Rusija mums tikrai keltų žymiai didesnį egzistencinį pavojų, nei šiandien.
Tad kokia Rusijos - Ukrainos karo perspektyva šiame geopolitiniame kontekste?
Šis karas didžiųjų žaidėjų lentoje – tik lokalus konfliktas. Galbūt nuskambės žiauriai, tačiau didiesiems žaidėjams Rusija ir Ukraina rūpi tiek, kiek rūpi jų pačių ekonominiai interesai. Kol karas nekelia realios grėsmės Vakarų bei Rytų ekonomikoms, tol jis vyksta priimtinose ribose. Todėl ir sankcijos Rusijai siekia tik tiek, kiek jos nekenkia JAV ar ES ekonomikoms. Tą pagrindžia paprasta išblaivinanti realybė, kad abiejų galių prekybos su teroristine Rusija balansas yra maždaug 5,5 mlrd. Eurų per mėnesį karo nusikaltėlių naudai. Būtent tiek kas mėnesį uždirba teroristai Kremliuje iš prekybos su JAV ir ES.
Telieka susivokti ir priimti, kad tiek Rusija, tiek Ukraina yra viso labo pasaulio supergalybių įrankiai, svertai, kuriais šiandien braižomos naujos ribos ir galių pasiskirstymo centrai. Neatmetame galimybės, jog praėjus kuriam laikui, Maskvą ir Minską atstovaus Pekino pasiuntiniai.
Klausimas čia Lietuvai vienas – ar tą suvokdami, mes, kaip valstybė, stovėsime nuošalyje ir žiūrėsime į paskutinį nuriedančio traukinio vagoną, ar rasime savyje lyderystės ir drąsos išaugti iš kompleksuoto paauglio aikštingo ir emocingo tono ir imti kalbėti rimtų argumentų – suaugusiųjų kalba?
Nes tik tokiu atveju, mus gali išgirsti Varšuva, Briuselis, o su jais ir riteriai Ovaliajame kabinete.
Ypatingas ačiū nuolatiniams rėmėjams „DT Artelė“ ir Lietuvos aludarių gildijai. Dėkojame savo skaitytojams už palaikymą. Svarbu ne tai, kokia suma paremiat, svarbus Jūsų dėmesys ir dėkingumas. Nuoroda paramai: https://tinyurl.com/noriuparemti
Siūlome aktyvius mokymus: https://rb.gy/j7rjt
Comments