top of page
  • Writer's pictureAurimas Navys

Rusijos žemėlapis „prikaltas“ prie naftos ir dujų gręžinių


Rusijos suirimas, naujų valstybių atsiradimas dabartinės Rusijos Federacijos teritorijoje — pastaruoju metu itin populiari tema, kurią lukštena tiek spauda, tiek skaitmena. Didžiuliais informacijos tūriais užpildyta viešoji erdvė teikia ir tokią galimybę — apsiriboti tezėmis, tikintis, kad lakoniškumas irgi vertybė. Judėdami link tų tezių, pirmiausiai paklauskime, su kokiais lūkesčiais susijusi Rusijos suirimo vizija? Populiari ir, tikėtina, pagrįsta nuomonė — vieninga ir nedaloma Rusija, net ir demokratiška, kelia grėsmę kaimynams. Sutraukę tai iki memo, sakytume taip: net ir „Navalno Rusija“ kels grėsmę, jeigu nebus suskaldyta. Politinė užduotis primena Vokietijos suskaldymo planus po Antrojo pasaulinio karo. Dar neištrintas iš atminties JAV iždo sekretoriaus Henry Morgenthau planas, pasiūlytas 1944 m. Pagal Morgenthau, Vokietija praranda Rytprūsius (atiduodama SSRS ir Lenkijai), Rytų Sileziją (atitenka Lenkijai). Vakariniai Vokietijos rajonai tampa tarptautiškai valdoma teritorija, likusi šalis padalijama į Šiaurės ir Pietų Vokietijos valstybes. Pastaroji sujungiama muitų sąjunga su Austrija. Sunkioji Vokietijos pramonė sunaikinama.

Tokia konfigūracija turėjo užkirsti kelią Vokietijos remilitarizavimui. Pokarinis Vokietijos likimas kažkiek panašėjo į Morgenthau viziją: šalis buvo padalyta į dvi valstybes, kurios buvo faktiškai okupuotos: Rytų Vokietijoje viešpatavo SSRS, Vakarų Vokietijoje bazavosi JAV pajėgos, kurios išlieka ten iki šiol. Kiek primirštas yra Winstono Churchillio planas, pagal kurį Vokietiją numatyta dalyti į 3 dalis: Šiaurės Vokietiją, Bavariją ir Reino sritį. Toksai skaidymas turėjo istorinį pagrindą — pvz., po Pirmojo pasaulinio karo Reino srityje būta separatistinių jėgų, ir nepriklausomos Reino respublikos vadovu save projektavo — kas galėtų patikėti? — Konradas Adenaueris, po Antrojo pasaulinio karo tapęs Vokietijos kancleriu. Pagal Churchillio planą, Bavarija, Austrija ir Vengrija turėjo susijungti į Dunojaus federaciją (panašaus Dunojaus valstybių darinio planus — pradžioje vien muitų sąjungos — britai siūlė dar prieš Antrąjį pasaulinį karą). Deja, istorinės medžiagos nauda kuriant prognozes yra ribota, juolab, kad istorijos nagrinėjimas tolina nuo lakoniškų išraiškų. Nors jau dabar galima spėti, kad Rusija po dabartinio karo su Ukraina bus tramdoma būdu, kuris, tikėkimės, primins Vokietijai uždėtus apribojimus po Pirmojo pasaulinio karo. Iš Rusijos (kaip tada iš Vokietijos) pareikalaus:

· reparacijų,
· apriboti karinius pajėgumus.
Vargu ar Rusija pradiniame taikos įtvirtinimo etape praras kokias nors teritorijas, turėtas iki agresijos prieš Sakartvelą (Gruziją) 2008 m. Tikėtina, kad Rusija besąlygiškai pasitrauks iš užgrobtų Ukrainos žemių, įskaitant Krymą, o dėl Sakartvelo dalių (pvz., Pietų Osetijos) vyks derybos — nebent Sakartvelas, nieko neklausęs, dalį tų teritorijų atsiimtų jėga. Padniestrės likimas šiuo metu, 2023 m. birželį, atrodo nuspręstas — Moldova nedels ten įtvirtinti savo suverenitetą.
Kitaip tariant, Rusija anksčiau ar vėliau grįš į 1991 m. sienas. Toliau bandau dėlioti tokio grįžimo scenarijų ir kažkiek pažvelgti į ateitį. Jokie Putino įpėdiniai neįsitvirtins Kremliuje, kol nebus pralaimėtas karas. Tarkime, jeigu Maskvoje dar iki Ukrainos pergalės įvyktų perversmas, naujasis valdovas (valdovai) turėtų atsakyti už Rusijos pralaimėjimą, kuris šiuo metu atrodo beveik neišvengiamas — sunkiai prognozuojamas tik jo mastas. Rusijos pralaimėjimas — pakankama priežastis nuversti Putiną, jeigu jis iki to laiko liks gyvas. Toliau nespėliosiu, kokia bus įvykių raida, kokios jėgos įsitvirtins Rusijoje po Putino. Atkreipsiu dėmesį į vieną interesą, kuris bendras visoms pusėms — tiek Rusijos elito grupuotėms, tiek Rusijos opozicijai, tiek Ukrainai, tiek jos sąjungininkams Vakaruose.

Tas interesas yra išsaugoti Rusijos energetinių išteklių gavybos ir eksporto pajėgumus. (Tokia ta lakoniška tezė, prie kurios čia ilgokai eita.)
· Ukrainai tai svarbu bent jau todėl, kad Rusija turi iš kažko mokėti reparacijas.
· Rusijos piliečiams tai svarbu, kad būtų išvengta visiško ekonomikos kolapso.
· Rusijos oligarchų grupuotėms tai svarbu, kadangi jos dabar valdo naftos infrastruktūrą.
Tikroji Rusijos karinio biudžeto istorija bus parašyta po karo. Dabar jau žinome, kad Rusijos naftos, jos produktų, dujų eksportas 2022 m. lyginant su 2021 m. šoktelėjo 43 proc. iki $383,7 mlrd. — tai buvo pastarųjų 27 m. rekordas. Todėl ir Rusijos biudžetas 2022 m. prie užplanuotų 25 trln. rublių prisidūrė dar 3 trln. Tačiau 2023 m. sausį pajamos iš rusiškos naftos ir dujų pardavimų smuko 36 proc. (uždirbta $18,5 mlrd.), smukimas vasarį — 46 proc. (uždirbta $6,91 mlrd.). Per 2023 m. sausį — gegužę Rusijos biudžeto pajamos iš naftos ir dujų sumažėjo dukart iki 2,85 trln. rublių.

2023 m. pirmąjį ketvirtį 91 proc. rusiškos naftos buvo eksportuojama į Kiniją ir Indiją. Rusija apeina Vakarų sankcijas jūroje perpumpuodama naftą į kitų šalių tanklaivius. Toje kontrabandoje pirmauja Graikijos laivai.
Plėtodamas ankstesnę tezę, pateiksiu tam kartui vienintelį žemėlapį. Konstatuokime akivaizdų dalyką — viena iš Rusijos „aukso kasyklų“ yra Chantų Mansių nacionalinė apygarda, kur išgaunama apie 51 proc. Rusijos naftos. Sakytume, kad šios teritorijos atsiskyrimas (tiksliau, „išskyrimas“ iš Rusijos) sunkiai įsivaizduojamas kaip ir nafta turtingo Tatarstano visiška nepriklausomybė, turinti istorines šaknis. Šie regionai nesugebėtų eksportuoti išteklių, nesusitarę su kaimynais t. y. su juos supančia Rusija. Koks nors išorinis vidaus politinių santykių arbitražas sunkiai įsivaizduojamas, nes tai įmanoma tik okupavus Rusiją užsienio valstybėms. Iš tos ir kitų „aukso kasyklų“ savo dalį gauna Rusijos regionai, tarp kurių, pvz., Čečėnija pasižymi tiek parodomuoju savarankiškumu, tiek priklausomybe nuo federalinio biudžeto.

Tikėtina, kad tolimesnė Rusijos raida pasižymės bandymais perskirstyti pajamas, gaunamas iš energetinių išteklių, ir tame dalyvaus:

· gavybos kompanijos („Rosneft“, „Gazprom“ ir kt.),
· politinės jėgos — tikrai ne vien opozicinės,
· užsienio jėgos, reikalaujančios teismo karo nusikaltėliams, reparacijų Ukrainai.

Blogas (gal net blogiausias) scenarijus galėtų būti toks. Kremliuje įsitvirtina Putino įpėdinis (įpėdiniai), kurie pasitraukia iš okupuotų Ukrainos teritorijų. Kaltė už pralaimėjimą suversta Putinui. Įpėdiniai imituoja derybas su Ukraina ir Vakarais, palaiko įtampą europinių Rusijos sienų perimetru. Tai ne užšaldytas konfliktas su Ukraina ir Vakarais, o užšaldytas galutinis reguliavimas, kuris faktiškai yra begalinis. Pvz., be galo deramasi dėl reparacijų mainais už sankcijų atšaukimą, o kol sankcijos neatšauktos, vyksta energetinių išteklių kontrabanda. Dėl ekonominių sunkumų, kuriuos patiria liaudis, kaltė verčiama Putinui. Tuo pat metu Rusijos viduje vyksta prievartinis nuosavybės perskirstymas, kuriam pasitelkiamos privačios karinės pajėgos (tokias, pvz., turi „Gazprom“).
Labiau optimistišką scenarijų siečiau su visos Rusijos okupacija, tačiau ar Vakarai turi tam ryžto ir išteklių? (Labai svarbų Kinijos veiksnį palikime kitam kartui.)

Paveikslėlyje pavaizduota Rusijos naftos gavybos ir transporto infrastruktūra Arūnas Brazauskas

Ypatingas ačiū nuolatiniams rėmėjams „DT Artelė“ ir Lietuvos aludarių gildijai. Dėkojame savo skaitytojams už palaikymą. Svarbu ne tai, kokia suma paremiat, svarbus Jūsų dėmesys ir dėkingumas. Nuoroda paramai: https://tinyurl.com/noriuparemti
Siūlome aktyvius mokymus: https://tinyurl.com/f352n3uw#visagentura



73 views0 comments

Recent Posts

See All

Comments


bottom of page