top of page
Writer's pictureAurimas Navys

TAMSA ATEINA IŠ RYTŲ

TAMSA ATEINA IŠ RYTŲ


Sme-tooo-na, Sme-tooo-na...


Ne, ne. Kaip visada, nesiruošiam būti už ar prieš, neskirstysim, netepliosim baltais ar juodais dažais. Mes neginsime Smetonos. Ir jo nepulsim. Mes mąstysim. Būtų žavu, jei tą darytume drauge. Žinoma, kad atsiras tokių - na gerai, deja, atsiras daug tokių, kurie net neperskaitys, kas čia parašyta. Jei perskaitys, nesupras. Jei supras, vis tiek ieškos nors menkiausio kabliuko, kuris signalizuotų, į kokią lentynėlę mus reikėtų patalpinti.


Perversmininkų, naciukų, ar konstitucininkų, demokratų.


Ir vėl bus komentuojančių, klausiančių vis to paties. Tų, kuriems nereikia atsakymų. Kurie nori išgirsti save, gauti pritarimą įsivaizduojamai savo nuomonei, nors devyniais atvejais iš dešimties ta nuomonė yra suformuota, sukramtyta, įdėta į burną ir pastumta pirštu į gerklę gylyn.


Matėte kada nors, kaip kleckais per prievartą šeriami kalakutai? Riebuiliai, vos paeinantys, patenkinti savimi, šokantys į atlapus bet kam kieme? Oj, tik nesuklyskit - iš tiesų, jiems patinka, kai juos taip per prievartą šeria. Smetonos kalakutai. Arba „Arvi“. Kas kam labiau patinka. Marijampolei, buvusiam Kapsukui, dar visai neseniai patiko Rusijos Federacijos vėliava miesto centre. Dosni rytų ranka atseikėjanti rublių už paminklus Rusijos Imperijos rekrūtams, gynusiems krošečnyj jantarnyj krai. Naš krai.


Tai, ką jūs norite čia tuo pasakyti? Ko jūs siekiat?


Mes turime tikslą, galbūt, labai naivų ir sunkiai pasiekiamą. Panašiai kaip taiką visame pasaulyje, norime matyti sąmoningą, neskirstantį, nesiplėšantį, patenkintą gyvenimu Lietuvos pilietį. Kad tas įvyktų, būtina, kad jis pamatytų kostiumuotą ar sijonuotą beždžionę savyje. Neįtikėtina, bet tai - daro tikrus stebuklus.


Ėėė, bet kaip vis dėlto su tuo paminklu Smetonai, nerimstate jūs?


Juk kiti gi, vienok, siūlo statyti ir Griniui? Jis irgi prezidentas. Taip. Prezidentas. O kuo blogesnis Stulginskis? Daug nusipelnęs Lietuvai ir kentėjęs Sibiro tremtį, išgyvenęs ten skrandžio operaciją be narkozės ir chirurginių įrankių. O broliai Narutavičiai? O karalius Poniatovskis? O Augustas Saksas? O Zigmantas Vaza? O Butautas? Kas? Koks dar Butautas? Krepšinio treneris?


Daugiau pavardžių nevardinsim, nenorim vaidint istorijos žinovų. Dar patys susipainiosim. Bet žiūrėkit. Dalykas yra labai paprastas, kaip tas prievarta puodui šeriamas kalakutas. Daugelio mūsų individuali sąmonė ir pasąmonė, ir, kas baisiausia, kolektyvinė sąmonė ir pasąmonė, užkrėstos ilgamečiu sovietiniu-bolševikiniu-imperiniu mėšlu. Šlykščiu liulančiu pūvančio sifilitiko Lenino smegenų turiniu. Mongolų ordos išprievartauto pečenego dvasios reinkarnacine atlieka. Informacija, kuri į mūsų galvas, karta iš kartos, buvo kraunama šimtmečiais. Iš carinių laikų atėjusia stingdančia sralinistų transformuota tamsa.


Ir kiekviena bandanti apsivalyti mūsų tautos siela, bet kuris šviesesnio veido pilietis, kuris to negali daugiau pakęsti, kuris tam priešinasi ir maištauja, kuris kaip sukilėlis pogrindininkas naktį skersgatvyje klijuoja anoniminius atsišaukimus „Likimo ironija arba po pirties - rusiškos agresijos kultūra“, mus nuoširdžiai džiugina. Suteikia viltį ir norą dirbti dar atkakliau.


Nes dešimtmečius bruktos žinutės ir informacija iš kolektyvinės sąmonės, perduodamos iš kartos į kartą, taip lengvai neišsitrina. Iki šiol tūkstančiai tautiečių mintinai žino Nėries ir Širvio eiles, bet nėra skaitę Glemžaitės ar Kalanavičiaus. Nes informacinė tamsa veikia kaip Hiperbolės „Pamiršk mane“, kaip „oksikas“, prievartavimo narkotikas, niūniuojamas tūkstančių lietuvių, neįtariančių, kad dainos žodžių autorius yra žmogžudys išdavikas K. Kubilinskas.


Ko gero, mažai kas žino ir tai, kad prie Lietuvos įlietuvinimo, rašto, norminės kalbos suformavimo yra vos ne daugiausiai prisidėjęs Antanas Baranauskas. Kaip? Tai jis tik „Anykščių šilelį“... Ne, mieli ponai ir ponios. Šis, toks, ehm, šiaip sau kūrinėlis, tebuvo lengva treniruotė, žongliravimas, kurį kunigas, matematikas, lituanistas parašė viena ranka. Baranausko veikla toli gražu ne vien tik poezija. Baranauskas, visų pirma, buvo lituanistas, intensyviai susirašinėjęs su Šleicheriu, rūpinęsis lietuvių kalbos raida ir sklaida.


O kas čia dar per žydas? Šleicheris, vokietis, parašė pirmąją mokslinę lietuvių kalbos gramatiką, kurią Baranauskas išvertė į lietuvių kalbą. Taip ji apskritai atsirado greta kitų Europos kalbų. Šleicheris Lietuvoje gyveno pas varganus valstiečius, matydamas, kaip tarp supuvusių ir kiaurų grindų lentų duodasi žiurkės tam, kad užfiksuotų ir susistemintų mūsų kalbą. Nes lietuvių kalba, kuria kalbėjo varguoliai, tai yra mes, neturėjo jokio oficialaus statuso. „Tikri lietuviai“, kaip Kudirka, kalbėjo lenkiškai.


Painu? Be abejo. Tą rašome ne tam, kad kažką su kažkuo sukiršintume, pasėtume neapykantą ir nesantaiką. Tą rašome tam, kad kitąsyk taip lengvai nugalėtojo ir okupanto surašyti naratyvai jūsų neišdurtų. Nes ir be jų pakanka aklų ir kurčių, kurie tik ir ieško, ką paneigt, ką apšikt ir ko atsisakyt.


Karo fone mes riejamės dėl paminklo Smetonai, bet ar kas padėjo smėlio maišais dengti paminklus Kyjive praeitų metų kovą, kai Maskvos hunai ruošėsi ten viską išgriaut? Ar rodėme bent menkiausią dėmesį Kyjivo Pečorų Lauroms, kuriose palaidoti 27 Lietuvos valdovai ir jų vaikai, ženklinantys 350 metų Lietuvos valdomą Kyjivo epochą? Kodėl leidžiame Putlerio Zacharovai pezėti, kad rusofašistai nebombarduos Laurų, nes ten esą Rusijos palikimas? Laurose guli Ostrogiškio senelio, Pečoros Laurų vienuolio palaikai. Čia palaidotas ir pats Ostrogiškis, kuris sumušė maskolius prie Oršos, o belaisviai buvo vežiojami po Europą, rodant su kokiais barbarais reiks kautis europiečiams ateityje. Dabar naujųjų laikų barbarų geležis ten lauko muziejuje demonstruoja ir į Europą parodyti vežioja ukrainiečiai.


Pezėti leidžiame todėl, kad nei mūsų politikai, nei taip vadinami visuomenės lyderiai, nieko apie tai nežino. Jų galvose - baltas popieriaus lapas, patiktukai, reitingai ir kleckais šerianti ranka. Tokių baltų lapų mūsų rašytinėje, mokyklose ir universitetuose dėstomoje istorijoje, o ir galvose – begalė. Daug kas nelabai galėtų pasakyti, kas Lietuvą valdė po Vytauto Didžiojo, nes ties juo ir Žalgirio mūšiu istorija baigiasi, o nauja istorija prasideda su kitu, „šiferį išvogusiu ir kolūkius sugriovusiu“ Vytautu. Mums galvose įmontuotos bolševikinio melo klišės, o paprasto piliečio išprusime vietoje itin mūsų valstybei svarbių 600 istorijos metų žioji skylė.


Taip atsitiko, galbūt, dėl to, kad mes - dūminių pirkių vaikai. Mes nemėgstam visokių imigrantų, o ypač - lenkų, kurie vėliau valdė Lietuvą, nesvarbu, kad jie save aiškiai atskyrė nuo Lenkijos lenkų ir vadino save lietuviais. Sulenkėjęs - viduramžiais - reiškė išsilavinęs. Bet jei sulenkėję - tai juk ne savi, jie jau iš miesto, ponai iš universitetų. Vadinasi, ir istorija - ne sava, ne mūsų. Ir jei pirmąją Europos konstituciją rašė didikai lenkiškomis pavardėmis, jie taip pat ne savi. Nesavas ir Baranauskas, „lenkas“. Nesavas buvo Kudirka, kai rašė lenkiškai, savu tapo, kai išmoko lietuviškai. Savas tik patriarchas Basanavičius, kurio jubiliejai buvo švenčiami ir sovietmečiu.


Mes ne prieš Basanavičių, nes girdim, kaip jau kimbat prie žodžių. Mes už žinojimą. Mes už šviesą, sklaidančią tamsą. Tamsą, kuri mums trukdo susigaudyti istorinėse detalėse. Būtent jose esmė, ne wikipedia rašliavelėse, nuomonės formuotojų įrašuose ir Rusijos GRU PSYOPS pakištukuose. Atmetus juos, įsigilinus į Lietuvos atgimimą, prasidėjusį 1918-aisiais, atsivers netikėtas vaizdas. Suslavintas, surusintas, suluošintas kraštas, kurio miestų tarybos nutarimai leidžiami keturiomis kalbomis. Nutarimai, kuriuose lietuvių kalbos paprasčiausiai nėra. Nėra, nes lietuvių kalba niekada LDK ir ATR istorijoje nebuvo kanceliarinė. Ją reikėjo sukurti. Įpratinti žmones vartoti ir įvesti į viešą bei valstybės gyvenimą. Atgimusios valstybės įlietuvinimas truko visą tarpukarį.


Grįžtant prie Smetonos norime pasakyti, kad, deja, šiandien mes nesame pasirengę diskusijai. Nesame, nes mūsų lūpomis kalba tamsa ir sovietinė propaganda „bėgo pasiraitojęs kelnes per upelį“. Mes nepribrendę diskusijai, nes mes neturime paprasčiausių ir elementariausių žinių apie tą laikmetį ir jo asmenybes. Neturime žinojimo apie istorinę raidą, nematome viso paveikslo iki Smetonos, nesuvokiame, kaip ir kodėl 17 - 18 a. praradome tokią turtingą didžiulę valstybę.


Nesidomime, nes mums nuobodu, netraukia. Mes kalbame apie kovą prieš okupantų simbolius, bet vis dar turime NKVD budelio vardu pavadintą gatvę. Ir nieko nedarome, kad jos neliktų. Mes visi didžiuojamės kunigaikščiu Vytautu, bet nieko nežinome apie jo brolį Butautą, garsų Šventosios Romos imperijos veikėją. Nežinome, nes knyga, pasakojanti apie jo ir lietuvių, tiksliau prūsų „desantą“ Prahoje, išleista tik 300 egzempliorių tiražu. Skaičiai kalba patys už save. Mums tai - neįdomu.


Tad ar reikia paminklo Smetonai? Taip. Ir Smetonai, ir Stulginskiui, ir Griniui, ir Baranauskui, ir Šleicheriui, ir Poniatovskiui, ir Ostrogiškui, ir Būgai, ir šimtams bei tūkstančiams mūsų iškilių krašto veikėjų, kurių nebylus buvimas šalia primintų ne kažkieno parašytą, bet savo istoriją. Reikia pakeisti komunistinį bolševikų paveldą, kuris iki šiol užtvindęs mūsų miestus. Ir smegenis. Ne todėl, kad to periodo nebuvo. Todėl, kad jis nuodija mūsų visuomenę.


Todėl, kad mūsų vaikai ir anūkai galėtų pasakyti, kuo garsus šis ar kitas Lietuvą kūręs veikėjas, nesvarbu ar pralaimėjęs, ar pabėgęs per upelį. Jis yra neginčijamas istorijos faktas. Lietuvos, didingos valstybės, istorijos faktas. Galbūt, klaida, kurios nekartos pamokas išmokę mūsų vaikai. Ir kai jie paklaus „kas čia?“- geriau papasakoti apie mūšį pralaimėjusį mūsų valstybės valdovą ir to pralaimėjimo priežastis.


Nes kalakuto, kažką veblenančio apie demokratijos laisves, bandant pateisinti lietuvių tremtis į Sibirą rengusį NKVD budelį, kelias yra aiškus ir tiesus. Patys žinot kur.


Dėkojame, kad esate kartu ir suteikiate mums galimybę sakyti tai, ką iš tiesų galvojame. Juridinius asmenis kviečiame sudaryti paramos sutartis. Norėtumėt pasikviesti diskusijai ar mokymams? Rašykite: info@visagentura.com
Visuomenės informacinio saugumo agentūra, sąskaitos Nr. LT447300010172065624




40 views0 comments

Comments


bottom of page