top of page
  • Writer's pictureAurimas Navys

VOLU PER LIETUVĄ

Ar mes už, ar prieš Justiną Marcinkevičių? Tokio atsakymo čia nerasite. Vietoje to, mes norime klausiančių, ar reikia poetui paminklo, paklausti, ar reikia Lietuvoje saugoti miškus? Ar reikia toliau apsimesti, kad nematome vilų ir jas supančių tvorų, nutiestų kelis metrus į vandenį prie paežerių, saugomose vietose, kraštovaizdžio draustiniuose ar gamtos rezervatuose?

Sakot, kas čia per klausimai ir apskritai, kuo jie susiję? Labai tiesiogiai, tuoj prie to prieisime. Bet prieš tai trumpam stabtelkim, pagalvokim, kas jus daro jumis? Su kuo jūs susitapatinate? Vardas, pavardė, galbūt, profesija, socialinis statusas, lytis, padėtis šeimoje. Tautybė. Lietuvybė. Dažnas mūsų negalvodamas sako „mano Lietuva“, „mano vyras / žmona“. Kaip ir „mano“ kūnas, baldai, sąskaita banke.

Tas „mano“ yra atitinkantis susikurtas, o tiksliau, sukurtas visuomenės normas, lūkesčius. Tie lūkesčiai, normos, vertybės išliejami viešoje erdvėje ginant asmenis ar institucijas, istorinius įvykius, aplinkos reiškinius. Jie nuolat kartojami pagal tai, kas į kartojančiųjų galvas buvo sudėta anksčiau, šeimoje, profesinėje mokykloje, partijos susirinkime.

Pavyzdžiui, Lietuvos komunistų partijos suvažiavime.

Matote, faktas yra tas, kad dar pusė, jei ne daugiau, Lietuvos gyvena sovietinės, okupuotos šalies dienotvarkės ritmu. Ir gina tuos asmenis, tuos istorijos momentus, kurie jiems yra be galo svarbūs. Išsivadavimas iš Sovietų Sąjungos negali būti atsietas nuo amžinatilsį Antano Terlecko. Nuo kadais iškeliavusio Amžinybėn monsinjoro kunigo Vasiliausko. Justino Marcinkevičiaus.

Žmogus toks jau yra, kad emociškai gyvena praeitimi ir nerimauja dėl ateities. Savo ir savo vaikų. Galbūt, vaikaičių. Jų praeitis, ta, sovietinė, yra tokia sava, tokia artima, kaip ir kitų prisitaikėlių. Ne, ne tokių atvirų kolaborantų, kaip žudikas Kubilinskas ar tautos išdavikas Cvirka. Bet tokių už širdies griebiančių, žinančių, „su kuo valgoma druska“ arba tefteliai. Pomidorų padaže.

Ir „mano“, o tiksliau, „mūsų“ poetas yra didesnei daliai tautiečių labai svarbi tapatybės dalis. Vadinasi, ir dabartinės lietuviškosios tapatybės dalis. Nesvarbu, kad ši tapatybė formavosi sovietmečiu. Tapatybė nėra iškalta akmenyje, ji, nors ir labai lėtai, keičiasi, kinta, yra gyva. Ir tie žmonės, mūsų piliečiai, gyvenę bolševikmečio sąlygomis, tą išjautė ir išgyveno, tai buvo ir dabar vis dar yra ir iki mirties liks jų savasties dalimi. Visi mes, ir rašantys, ir skaitantys, tiesiogiai ar per tėvus, atkeliavome iš okupacinės praeities, kurioje visi mūsų Sąjūdžio lyderiai buvo vienaip ar kitaip susiję su komunistų partija ar sovietine nomenklatūra. Tačiau ta nomenklatūra, tie lyderiai, spaudžiami disidentų, partizanų, kovotojų už Lietuvos laisvę, išvedė mus iš tamsos. Ar galime ant jų spjaudyti? Žinoma. Taip, kaip ir spjaudyti į savo paties atvaizdą.

Stovėdami susikabinę rankomis prieš rusų tankus, mes deklaravome vienybę, bendras tautines vertybes, bendrą istoriją. Joje, mūsų miškai ir girios buvo suvokiami kaip protėvių paliktas paveldas, tapatybės dalis, kurios nevalia niokoti. Tam įsteigėme draustinius bei nacionalinius parkus, kuriuos ilgainiui ėmėme privatizuoti, sukūrėme išskirtines priveligijuotųjų kastas, o ištisus miško masyvus pavertėme plynėmis vardan daiktų, kuriuos, tik pagalvokit!, bandysime susigrūsti į savo karstus.

Ar tikrai norime iškirsti, sunaikinti J. Marcinkevičių, kuris tapo vienu iš išsivadavimo simbolių? Ar galima sunaikinti tą jausmą, kai dviejų šimtų tūkstančių žmonių minia, skanduodama LIE-TU-VA, verkė Vingio parko mitinguose ir su tais žodžiais lūpose bei širdyje stojo ginti valstybės?

Taip, J. Marcinkevičius buvo pristaikėlis, nomenklatūros dalis, sistemos sraigtelis, ir net – iš dalies – kolaborantas. Ir kartu, J. Marcinkevičius buvo naujojo tautinio atgimimo simbolis. Du sunkiai „ura/valio“ minios žmogui suvokiami faktai. Todėl turime ramiai ir kruopščiai įvertinti juos abu. Kaip ir neišvengiamai turime prisiminti ir iš naujo įvertinti Augustiną Voldemarą, Antaną Smetoną, Kazį Škirpą, Vytautą Landsbergį, Algirdą Mykolą Brazauską, nes jie, patinka mums ar ne – yra ar buvo mūsų valstybės lyderiai, vedę tautą per kelius ir klystkelius.
Suprantama, kad perskaičius šias pavardes, kai kam sukyla spaudimas, tačiau į istoriją privalome išmokti žvelgti ne kaip į nuosavas neplautas kojines, kurios dar gal šiandien sueis, ne kaip į teisę reikšti savo (o iš tiesų, kažkieno kito suformuotą) nuomonę visais klausimais, ne kaip į kūrybinę saviraišką, bet kaip į įvykusį faktą.

Mes neturime teisės niekinti savo lyderių, nes sugriausime trapų pamatą, ant kurio pastatyta mūsų valstybė. Mes negalime iškirsti miškų medienai ir tikėtis, kad niekas to nepastebės, kad likusi dykynė atstos medžių pavėsį. Jei Smetona „bėgo per upelį“, karalius Poniatovskis mus išdavė, o karalius Vaza darė nesąmones, kurdamas imperiją nuo Švedijos iki Maskvos, galime prisikasti ir iki Vytauto Didžiojo, kuris buvo ne kas kitas, kaip vokiečių ordino kolaborantas.
Saviniekai ir saviplakai ribų nėra. Už šių ribų – vertybinė griūtis, tuštuma, sunykimas. Visa ko neigėjai, uoliai kovojantys prieš „kalbajobus“ ir kalbos išsaugojimą, prieš medžius, prieš tautiškumą, prieš istoriją, paveldą, gyvenantys nuolatinių patyčių, griovimo pasaulyje, dažniausiai patys nieko naujo nesiūlo. Kai kurie jų, ant tautiškumo griuvėsių regi kažkokį miglotą vakarietišką modernios valstybės variantą.

Deja, tai tik varganas prakutusio liumpeno savivokos rezultatas, atsirandantis iš galimybės užsienyje užsisakyti gerą steiką ir viešbutį prie jūros. Tai visas jų rusiškais matais atskiestas pseudovakarietiškumas, už kurio iškamšos nėra turinio. Tai postsovietinio šarikovų revoliucijos pagimdyto tautiečio mąstysena. Paaugliškas, vaikiškas „štai koks aš kietas“ suvokimas, neigiant aplinką, priešgyniaujant viskam, ko buvo mokomas ir ruošiamas.

Tuo tarpu pačios Vakarų šalys, kartu ir atskirai paėmus, labai vertina savo kalbą, kultūrą, paveldą, siekia juos išsaugoti, ir tą daro sistemingai ir sąmoningai. Kas yra gyvenęs Belgijoje, Ispanijoje, Vokietijoje, Austrijoje, Italijoje ne kaip turistas ir ne emigracinėse salose, o ilgiau pabendravęs su vietiniais, žino, kaip yra vertinama ir saugojama vietinė kultūra, kalba, papročiai. O į pasipūtusius svetimšalius, rėkaujančius savo kalba, besielgiančius kaip savo kaime, žvelgiama kreivai, kai kur net ir su mažai slepiamu priešiškumu. Vakarams pseudovakarietiškų lietuvių nereikia. Vakaruose mes nieko nenustebinsime dažnai laužytos anglų kalbos mokėjimu ir stora pinigine. Dėmesį į save atkreipiantis lietuvis, garsiai užsisakantis brangius patiekalus ar kalbantis pakeltu tonu vertinamas vienodai, kaip ir chamas turistas iš Rusijos.

Austrijoje, Tirolyje kiekvieną pavasarį žmonės tvarko miestelių kiemelius ir gatves. Keičiamos supuvusios lentos, tvoros, dailinami pastatai. Senų statinių konstrukcijos atnaujinamos tokiomis pačiomis lentomis ir taip, kad niekuo nesiskirtų nuo likusio pastato. Tokiu būdu saugoma kelių šimtų metų autentika, o turistai alpsta dėl kalnų kaimų ir miestelių grožio bei tvarkingumo. Vakarietiška tvarka ir yra būtent tai, kas nekintama, paveldėta, unikalu. Tad griaunantys savo tapatybę, vaidindami kažkokius „vakarietiškus“ žmones, mes nė iš tolo nebūsime panašūs į vakariečius, greičiau į barbarus iš rytų.

Beje, šie senoviniai istoriniai statiniai šiandien kainuoja milijonus, o vėliau kainuos dar daugiau. O mūsų modernūs „vakarietiški“ stiklo-metalo vaiduokliai ir mūrinės dėžės po kelių dešimtmečių bus beverčiai, kaip sovietiniai Vilniaus Sporto rūmai. Progresas privalo turėti tam tikras ribas, nesunaikinti ir neužgožti paveldo.

Todėl mums nepaprastai svarbu, jog volas, riedėjęs per lietuvišką tapatybę, prareginčių piliečių dėka po truputį stoja. Saugomi NT vystytojų kertami medžiai Vilniuje, už rankos sulaikomi driskiai, teršiantys statybinėmis atliekomis miškus. Atsiranda visuomenės veikėjai, gebantys intelektualioje diskusijoje surasti mūsų istorinėms asmenybėms jų vietą. Neabejojame, kad jau greitai ateis ta diena, kai svarstysime dėl paminklų Vydūnui, Šalkauskiui, pastatysime juos ir Smetonai, ir Šleicheriui, ir Baranauskui, į kuriuos pažvelgsime naujai, kitaip ir su derama pagarba.
O paskui, kas žino, gal ateis ir J. Marcinkevičiaus eilė.

Nuotraukoje: V. Landsbergis ir A.M. Brazauskas (news.lt)

Ypatingas ačiū nuolatiniams rėmėjams „DT Artelė“ ir Lietuvos aludarių gildijai. Dėkojame savo skaitytojams už palaikymą. Svarbu ne tai, kokia suma paremiat, svarbus Jūsų dėmesys ir dėkingumas. Nuoroda paramai: https://tinyurl.com/noriuparemti

Siūlome aktyvius mokymus: https://tinyurl.com/f352n3uw




124 views3 comments

Recent Posts

See All

3 opmerkingen


Brigita Sabaliauskaitė
Brigita Sabaliauskaitė
27 jul. 2023

Nereikia tokių paminklų, kokius statėme XX a., reikia naujo požiūrio/ žvilgsnio - ne materialaus, o raštu, žodžiu, pavyzdžiu, renginiu - tik jau ne dar vienu materialiu įprasminimu :)

Like
Vytis - Chase Maleckas Brunius
Vytis - Chase Maleckas Brunius
27 jul. 2023
Reageren op

D.L.K. Algirdo pulko kapitonas Antanas Mačiokas, vilkintis savo uniformą, pasibeldžia į mano kaimyno duris. Tiesiog primena, kad Jis buvo statytojas. Anyway, pernai pas mus po Žaliakalnį vaikščiojo gatvės teatras..kaž kas panašaus..labai stipru.

Like

Vytis - Chase Maleckas Brunius
Vytis - Chase Maleckas Brunius
27 jul. 2023

100%.

Like
bottom of page