DEHORMŪZINACIJA

Tarp stebinčių, komentuojančių, prognozuojančių JAV ir Irano konfliktą yra teigiančių, kad JAV pralaimėjo karą, Trampas susimovė, Iranas pasiekė, ko norėjo, vienu žodžiu, tai yra tikrų tikriausia ajatolų režimo pergalė. Jei ne taktinė ar operacinė, tai strateginė – šimtu procentų. Mums tokie pareiškimai primena itin prasto sovietinio filmo apie keturis tankistus ir šunį žiūrovą, kuris filmo gale jaučiasi karo ekspertu, galinčiu dėstyti bet kurioje NATO karo akademijoje.

Mes gi su jumis visada žiūrime į skaičius, į kortas abiejose rankose ir suprantame, kad karas nėra futbolo rungtynės, kuriose po 90 minučių švieslentėje degantys skaičiai skelbia nugalėtoją. Ypač, kai kalbame apie ginkluotą konfliktą, kuriame vienu metu sprendžiami kariniai, energetiniai, ekonominiai ir geopolitiniai klausimai.

Todėl mes nekreipiame per daug dėmesio į švieslentę, neošiame iš džiaugsmo/liūdesio kartu su viena ar kita minia. Mes klausiame, ne kas „laimėjo?“, o kas iš šio karo gauna strateginės naudos, kas ką praranda ir kokią įtaką pasauliui, jo saugumo architektūrai jis turės ateityje.

Pirmiausia, reikia suvokti, kad tai – ne vieno žaidėjo karas, ir kad JAV ir Irano konfliktas nėra klasikinis konvencinis karas dėl teritorijos užėmimo. Vašingtonui tai yra strateginės įtakos, regioninio saugumo ir energetinės geopolitikos karas.

Tuo tarpu kito veikėjo – Izraelio – situacija kitokia. Izraelis kariauja išlikimo ir valstybės saugumo karą, kuriame Iranas ir jo remiamas regioninis tinklas yra tiesioginė nacionalinė grėsmė. Todėl Izraelio karo logika yra tiesesnė ir kur kas labiau konvencinė.

Šitas skirtumas svarbus, nes nuo jo priklauso ir tai, kaip mes apskritai vertiname „pergalę“. JAV nebūtina okupuoti Irano. Tiesą sakant, priešingai – invazija į beveik 90 mln. gyventojų turinčią, kalnuotą, priešišką valstybę būtų milžiniška karinė, politinė ir ekonominė našta. Dėl Hormūzo sąsiaurio kontrolės tokia kaina būtų tiesiog absurdiška.

Kam užimti Iraną, jeigu galima pakeisti regiono strateginę struktūrą taip, kad Iranas palaipsniui prarastų savo svertus? Nors šiuo metu iš uždaryto sąsiaurio eilinis amerikietis tikrai neturi aiškiai piniginėje šlamančios naudos, naftos ir degalų kainų augimas smogia JAV vartotojui lygiai taip pat, kaip europiečiui ar azijiečiui, tačiau JAV energetikos milžinės iš šio chaoso gauna fantastinį pelną.

„Chevron“ 2026 m. antrąjį ketvirtį uždirbo 12,1 mlrd. JAV dolerių. „ExxonMobil“ – 14,5 mlrd. dolerių, o pakoreguotas jos pelnas siekė 14,7 mlrd. dolerių. „Exxon“ vien perdirbimo ir prekybos („downstream“) veikloje uždirbo apie 4,1 mlrd. dolerių.

„Reuters“ skaičiavimu, bendra „Chevron“ ir „Exxon“ antrojo ketvirčio pelno suma siekė apie 27 mlrd. dolerių (palyginimui, Lietuvos šių metų biudžeto planuojamos pajamos yra 21 mlrd. eurų, arba apie 24 mlrd. dolerių), o aukštos naftos kainos ir išaugusios perdirbimo maržos buvo tiesiogiai susijusios su karo sukeltais rinkos sutrikimais.

Taip, tai JAV kompanijos, ne valstybė. Amerikietis už benziną moka daugiau. Trampui, ypač artėjant vidurio rinkimams, kad ir kaip besistengtų gražiai pateikti jo komanda, tai nėra joks ekonominis laimėjimas. Trumpuoju (koks kalambūras!) laikotarpiu karas JAV vartotojui nenaudingas, faktas kaip blynas. Tačiau strateginiame, ilgalaikiame horizonte ryškėjantis vaizdas yra gerokai spalvingesnis. Senasis energetinis žemėlapis byra, o kuriamo naujojo kontūruose ryškėja JAV galia.

Hormūzo sąsiauris ilgą laiką buvo vienas svarbiausių pasaulio energetikos „kamščių“. 2025 m. pirmąjį pusmetį per jį tekėjo apie 20,9 mln. barelių naftos ir naftos produktų per parą – maždaug penktadalis pasaulio skystų angliavandenilių ir daugiau kaip ketvirtadalis pasaulinės jūrinės naftos prekybos.

Atkreipiame jūsų dėmesį į žodį „buvo.“ Karas labai greitai pakeitė ekonominę logiką. Tai, kas taikos metu atrodė per brangu, karo metu tapo būtina. Saudo Arabija pilnu pajėgumu atidarė „East–West“ naftotiekį, leidžiantį naftą iš Persijos įlankos regiono transportuoti į Yanbu uostą prie Raudonosios jūros ir taip apeiti Hormūzą. JAE – kitoje Persijos įlankos pusėje – atsukinėja sklendes ir nafta vamzdynais nukreipiama į Fujairah, esančią už Hormūzo.

EIA vertinimu, esami Saudo Arabijos ir JAE vamzdynai kartu gali suteikti maždaug 4,7 mln. barelių per parą aplinkkelio pajėgumų. Be to, JAE stato dar vieną 1,5 mln. barelių per parą pajėgumo vamzdyną, kurį planuojama užbaigti 2027 m.

Kitaip tariant, karas verčia investuoti į tai, į ką taikos metu niekas nenorėjo dėti tiek pinigų. Hormūzo reikšmė mažėja ne todėl, kad vis labiau senstantis narcizas savo soctinkle jį paišo kaip JAV teritoriją, o todėl, kad pasaulis išmoks gyventi be jo.

Jeigu per 5–10 metų pasaulio energetikos sistema sugebės sumažinti priklausomybę nuo Hormūzo nuo maždaug 20 proc. pasaulinio naftos skysčių vartojimo iki kelių procentų, mes kalbėsime ne apie dar vieną JAV-Irano karą, o apie naują pasaulio energetinės geopolitikos žemėlapį.

Jame JAV energetikos strategai nežiūri vien į Persijos įlanką. Jie mato JAV. Kanadą. Braziliją, Gajaną, Venesuelą. Vakarų Afriką. Ir, žinoma, alternatyvius Saudo Arabijos bei JAE eksporto kelius.

Kuo daugiau naftos gali patekti į pasaulinę rinką ne per Hormūzą, tuo mažesnė tampa Irano galimybė naudoti šį sąsiaurį kaip strateginį ginklą. Iranas, praradęs vieną svarbiausių savo geopolitinių svertų, liks dar labiau izoliuotas – vienas iš nedaugelio Š. Korėjos ir Rusijos bičiulių. Ir visai nesvarbu, kokie skaičiai dega vienų futbolo rungtynių pabaigoje. Jokio skirtumo, kas laimėjo vieną mūšį. Kalbame apie tai, kas po penkerių ar dešimties metų turės daugiau galios.

Skaičiai labai aiškiai rodo, kas: JAV karinis jūrų laivynas ką tik pasirašė su „Raytheon“ 22,9 mlrd. dolerių vertės septynerių metų sutartį, pagal kurią „Tomahawk“ gamyba turėtų išaugti nuo maždaug 60 iki daugiau kaip 1 000 raketų per metus. „Reuters“ nurodo, kad viena priežasčių – būtinybė papildyti atsargas po jų naudojimo Irano konflikte ir tiekimo sąjungininkams. Kartu yra plečiama „Patriot“ ir THAAD komponentų gamyba.

Tai reiškia ne tik daugiau raketų. Tai reiškia gamybos linijas, investicijas, darbo vietas, technologijas, eksporto sutartis ir ilgalaikį JAV gynybos pramonės užsakymų portfelį. JAV sąjungininkai taip pat supranta, kad ir jiems reikės, tiksliau, jau reikia oro, priešraketinės gynybos, antidroninių sistemų ir didelio nuotolio ginklų. Tai labai gera žinia JAV gynybos pramonei.

O Ukrainai? Ukraina šiame žaidime atsiranda ten, kur prieš kelerius metus jos beveik niekas nebūtų tikėjęsis. Pradedant dronais, antidroninėmis sistemomis, elektroninės kovos ir oro gynybos priemonėmis ir baigiant svarbiausiu, ko dauguma Vakarų sąjungininkų neturi – kovine patirtimi. Ukraina jau yra sudariusi ilgalaikius gynybinio bendradarbiavimo susitarimus su Persijos įlankos valstybėmis. Kovo mėnesį su Saudo Arabija, JAE ir Kataru pasirašyti susitarimai apėmė būtent oro gynybą, kovą su dronais ir Ukrainos technologijų bei patirties perdavimą.

Tai yra labai svarbus pokytis. Ukraina iš ginkluotės gavėjos palaipsniui tampa gynybos technologijų eksportuotoja. Rusijos karas prieš Ukrainą sukūrė tai, ko neįmanoma sukurti ofise – realaus karo technologijų testavimo ir pritaikymo patirtį. Ši patirtis jau keliauja į Persijos įlanką.

Tuo tarpu agresorė ir blogio ašies įrankis Rusija šiame geopolitiniame žaidime vis labiau stumiama gilyn, link kritinio taško, už kurio nėra kelio atgal. Nors Rusija tebėra viena didžiausių pasaulio naftos išgavėjų, bet išgauti naftą ir gaminti jos produktus, nekalbant apie energetinės geopolitikos kontrolę – ne tas pats.

Rusijos naftos eksportą trikdo Ukrainos smūgiai jūrų uostams. Rugpjūčio pirmoje pusėje eksportas iš pagrindinių vakarinių Rusijos uostų buvo apie 15 proc. mažesnis nei planuota. Liepą Rusijos jūrinis naftos produktų eksportas per vieną mėnesį sumažėjo 33,3 proc., o palyginti su 2025 m. liepa – net 54,7 proc.

Dar blogiau rusams – Maskva pradėjo drausti degalų eksportą, o dėl smūgių naftos perdirbimo gamykloms jau pradėjo importuoti benziną iš Indijos. „Reuters“ duomenimis, rugpjūčio pradžioje į Rusiją buvo atgabenta apie 68 tūkst. tonų benzino, planuojami nauji kroviniai.

Tai ne youtube-feisbuko-patreon riterio pasvarstymai, ar kokio nors politpatalogo pasvaisčiojimai apie tai, kas būtų, jeigu būtų. Tai – kaip mes esame įpratę sakyti – veiksmai ant žemės, kurie nebeatrodo kaip energetinės supervalstybės elgesys.

Tai atrodo kaip valstybės, kuri turi daug naftos, bet vis sunkiau geba kontroliuoti jos perdirbimą, eksportą ir logistiką, elgesys. Rusija turi naftos, bet jos strateginė vertė jai mažėja tuo metu, kai pasaulis pertvarko energetikos maršrutus.

Kas tada iš tikrųjų laimi?

Izraelis gauna daugiau strateginės erdvės spausti Iraną ir jo regioninį tinklą. JAV kaip valstybė gauna naujų geopolitinių svertų, stiprina savo sąjungininkų priklausomybę nuo amerikietiškų saugumo technologijų ir kartu pertvarko regiono saugumo architektūrą. JAV energetikos ir gynybos pramonė gauna milžinišką ekonominę naudą. Ukraina gauna naują, labai perspektyvią gynybos technologijų rinką. Saudo Arabija ir JAE gauna papildomą motyvaciją investuoti į energetinius aplinkkelius ir mažinti priklausomybę nuo Hormūzo.

O kas moka? JAV vartotojas. Visa Europa. Energetiką importuojanti Azija. Ir, žinoma, Artimųjų Rytų regiono valstybės, kurios moka už karą žmonių gyvybėmis ir infrastruktūros sunaikinimu.

Dabar jau matant visą platų paveikslą, galime formuluoti tikslų klausimą. Ne naivų – kiek ryt man kainuos bakas kuro (naftos barelis). Strateginį – koks bus pasaulis, kai šis dar vienas, eilinis karas baigsis.

Jeigu dabartinės tendencijos išliks, matysime daugiau energetinių aplinkkelių, daugiau ne Persijos įlankos gamybos, daugiau JAV ir kitų tiekėjų naftos, didesnę oro gynybos ir antidroninių sistemų paklausą, mažesnę pasaulio priklausomybę nuo vieno sąsiaurio.

Tai, be abejonės, reikš mažesnę Irano galimybę naudoti Hormūzą kaip strateginį ginklą, mažesnį Irano svorį regione, o kartu ir silpnesnį jo remiamų grupuočių tinklą. Ir, labai tikėtina, mažesnę Rusijos energetinę bei geopolitinę įtaką.

Todėl sakyti, kad „Amerika pralaimėjo karą, o Iranas laimėjo“, mažų mažiausiai, yra labai paviršutiniška. Labai gali būti, kad Trampas priėmė sprendimų, kuriuos vėliau istorikams teks vertinti daug kritiškiau. Galbūt, JAV piliečiai sumokės labai didelę kainą. Visa tai įmanoma.

Bet geopolitikoje svarbiausia ne tai, kas šiandien iškėlė vėliavą virš vieno miesto. Svarbiausia, kas po dešimties ar penkiasdešimties metų turės daugiau svertų. Daugiau kortų (šypt). Ir jeigu dabartinė energetikos bei saugumo pertvarka tęsis, Iranas ir Rusija jų turės mažiau. O JAV – daugiau.

Nuotraukoje: Tiršti dūmai ir liepsnos kyla iš naftos perdirbimo gamyklos po Ukrainos dronų atakos Maskvoje, Rusijoje, 2026 m. birželio 18 d. Nuotrauka gauta iš socialinių tinklų. (šaltinis reuters.com)