Koks yra lietuvio psichologinis portretas? Kokia yra mūsų visuomenė? Apie istorines ištakas, lietuvio psichologiją, visuomenės susiskaldymą, atsparumą propagandai ir tarpusavio bendravimo sunkumus mūsų valstybėje kalbamės su profesoriumi Gediminu Navaičiu.
- Sveiki, gerbiami „Kardu ir plunksna“ tinklalaidės žiūrovai. Įvairūs ekspertai teigia, kad Lietuvos visuomenė yra kaip niekad susiskaldžiusi. Valdančioji dauguma pasiekė rekordines pasitikėjimo žemumas, o Eurostat atliktas tyrimas rodo, kad lietuviai - patikliausi iš visų europiečių. Net devyni iš dešimties šventai tiki tuo, ką sužino socialiniuose tinkluose. Mūsų svečias, profesorius, psichologas, psichoterapeutas, buvęs Seimo narys, visuomenės veikėjas ir geras žmogus, o, svarbiausia, - mano buvęs dėstytojas, Gediminas Navaitis. Jis padės mums šiandieną susigaudyti šiuose visuomenės sielos labirintuose. Laba diena, Gediminai.
- Laba diena.
- Pirmas klausimas, aiškinantis mano tuos paminėtus dalykus, matyt, būtų toks – ar yra koks lietuvių psichologinis portretas? Ar apskritai galima sakyti, kad lietuvių psichologija skiriasi, pvz., nuo kurdų psichologijos, arba rusų psichologijos? Gal čia mes galim kažkiek padiskutuot.
- Manyčiau, kad labai vykęs klausimas. Todėl, kad, kaip bebūtų gaila, nėra išsamesnių tyrinėjimų. Ir aš tuo, tiesą sakant, nuoširdžiai stebiuosi, nes sakysime, politinės partijos, kurios kreipiasi į savo rinkėjus, turėtų juos geriau įsivaizduot. Bet juos segmentuoja kažkaip kitaip, (gražus žodis – segmentuoja, skirsto, reiškia) ne tik pagal tautybes, tarsi manydami, kad automatiškai lietuviai balsuos už vienas grupes, kiti – už kitas. Bet gal nenukrypkime tiesiogiai į politiką, nes vėlgi, pažvelgus, kas buvo anksčiau tirta, kas buvo prieškario Lietuvoj tyrinėta, tai didelė dalis tų tyrimų, aš pavadinčiau, na tiesiog tokia tautologija, kad lietuvis yra tas, kuris laiko save lietuviu, lietuvis tas, kuris kalba lietuviškai, lietuvis tas, kuris gimė Lietuvoje ir panašiai. Yra tam tikras niuansėlis tiesos tuose pasakymuose, bet reikėtų pamėginti kaip ir giliau pažvelgti. Ir tada, kas svarbu - neturėtume kreipti dėmesio į kokius nors atsitiktinius įvykius, į kuriuos labai dažnai kreipia dėmesį žiniasklaida, nors yra suprantama, ypač jei tie įvykiai išskirtiniai. Turim pažvelgti į esminius ir apimančius dideles žmonių grupes, nes tokiu būdu ir galime suprasti. Tai tada, reiškia, ką visi žino, dėl ko niekas nediskutuos čia mūsų laidoje ir tuo labiau tarp žiūrovų, kad Lietuva sukūrė, kažkada, senai, viduramžiais, išskirtinai didelę valstybę. Ir labai greitai ją prarado.
Šie įvykiai mus išskiria, nes pažvelkime, pvz., į latvius, kurie daug kuo panašūs, bet to nerasime. Tai nuo to galime pradėti nagrinėjimą. Ir nagrinėjimą dar nuo tokio gana paprasto pastebėjimo, kad bet kokia pilnavertė nacija, tauta, etnosas, turi sudėtines dalis. Šiandien labai daug kas nori būti bankininku, nu bet įsivaizduokite, jeigu devyniasdešimt procentų lietuvių taptų bankininkais.
- Turbūt, tai neįmanoma iš viso.
- O kodėl ne? Šiandien daug kas gali atsitikti, bet jaučiate, kad kažkas tai būtų ir juokinga, ir nenormalu, dėl to aš taip ir pasakiau tą pavyzdį, kad negali būti bankininkų tauta, nors, pvz., apie šveicarus panašiai šnekam.
- O santechnikų, labai atsiprašau, o santechnikai, kaip kažkada buvo lenkai, sako, lenkai – santechnikų tauta, čia prieš kokius dvidešimt metų, kai jie važiavo į Europą?
- Vėlgi, tai buvo ta vieta Europoje, kurią jie tuo metu gal užėmė, dabar manau, kad užima visai kitą vietą, nes prisiminkit, kad lenkas buvo Europos Sąjungos pirmininku, komisijos (pirmininku). Bet grįžkim prie lietuvių ir išvis, iš ko susideda tauta. Na akivaizdu, kad joje turi būti dirbantys. Viena grupė. Joje turi būti prekiaujantys, pirkliai. Joje turi būti valdantys, vadai ir kariai. Ir joje turi būti, nesvarbu, kaip pavadinsi, žyniai, šamanai, vaidilos, kunigai, šventikai, intelektualai. Tas nedidelis sluoksnis.
- Psichologai.
- Ne visi, nes, sakysim, psichoterapeutas, jis atsidurtų tarp medikų, tarp tam tikro profesinio sluoksnio, bet ne to sluoksnio, kuris rūpinasi tautinių dorovinių, dvasinių vertybių išsaugojimu. Tai manau, dėl šios prielaidos labai sunku diskutuoti, kad tautoje turėtų būti šitie keturi sluoksniai. Jų, aišku, yra daug daugiau. Ir tada ką matom Lietuvos istorijoje? Na, bent jau kai kurie istorikai mano, kad Prūsija buvo savotiškai baltų Vatikanas, kad pagrindiniai žynių centrai buvo ten. Galima taip galvoti, galima kitaip, kad gal išvis tų centrų nelabai buvo, bet akivaizdu, kad kada kryžiuočiai užima tą teritoriją, tai žyniams ten vietos nelieka. Ir tada dalis jų, galbūt, atvyko į Lietuvą, dalis žuvo, bet pažvelkim į Lietuvą. Manau, jūs, bet kuris, kuris, kuri žiūrės mūsų laidą, labai lengvai išvardintų karių ir vadų sluoksnio atstovus – kunigaikščius, šiaip žymius karius, o nors vieną vaidilą, išskyrus Lizdeiką, kuris pas Gediminą dirbo psichoanalitiku ir sapnus aiškino?
- Turbūt ir Lizdeiką nedidelė dalis įvardintų. Bet aš dar noriu tokį pastebėjimą iš karto čia pareflektuot. Iš esmės, istorinėse knygose, tų pačių rusų autorių, sakoma, kad Lietuva buvo karinė monarchija, tai yra - pusė karių, pusė artojų. Mes tų artojų nežinom, karių vadus mes žinom, na, o tie žiniai lyg ir kažkaip nebuvo per daug žinomi. Arba jų nebuvo iš viso.
- Tai aš tiesiog jums atkreipiu į tai dėmesį, tada kas atsitinka? Kariai teisingai nusprendė, reikia keisti tikėjimą. Ir jį pakeitė. Pakeitė vieni iš paskutinių Europoje. Tačiau žmonių vertybės, žmonių dvasia nesikeičia tą pačią dieną, negali taip spragtelėt pirštu ir pasakai, nuo šiandien - katalikas. Reiškia, yra laikas, kada tarsi išnyksta dvasinis vadovavimas. Valstybę kariai sugeba sukurti, o ką su ja daryti, nelabai žino. Ir toliau, po truputį, tas dvasinis vadovavimas atsiranda. Atsiranda kunigai, kurie daugmaž supranta, kokia yra tauta, kurią jie atvertė į katalikybę, kurie daro įtaką tiems patiems vadams, bet tuo pačiu metu prasideda reformacija. Vėlgi, dalis dvasinio autoriteto išnyksta, vietoj jo dvasinį autoritetą keičia prievartos elementas. Neisi į bažnyčią – gausi į kailį. Būsi nuplaktas. Ir panašiai. Tai tas laikotarpis vėl praeina, bet aš tiesiog atkreipiu dėmesį, kad su dvasiniu vadovavimu problema, ji vis ryškėja. Nes vėlgi, visi turbūt žino, kad elitas nutautėjo. O tai kodėl niekas nepasakė, sustok? Kurį laiką, tas nutautėjęs elitas (dar) gynė LDK interesus, bet jisai jau savęs nebetapatino su tauta.
- Gediminai, gal čia galima patikslinti. Iš tiesų, ar tikrai mes galime argumentuotai pasakyti, kad viduramžiais, na Algirdas, Kęstutis, anksčiau Gediminas, jau iki Vytauto, ar tikrai buvo tautos suvokimas?
- Tautos, kaip tokios modernios tautos, suvokimo nebuvo, bet vertybių suvokimas buvo, kad tai yra mūsų vertybės, kažkokios, galima dėl jų ginčytis, jos vienokios, kitokios, bet jos mūsų, o po to tai tampa svetimos vertybės. Ir galiausiai, kas yra labai svarbu, prisiminkime, Abiejų Tautų Respublikos žlugimo laikotarpį. Daugybė puikių minčių. Žmonės, sakantys, reikia daryti tą ir tą. Idėjų netrūko. Tačiau, ko pritrūko? Pritrūko to, kuris pasakytų, viskas, diskusijos baigtos, dabar darome taip ir taip. Gal ir klaidingai, bet darome. Ir visi traukė tą vežimą į skirtingas puses. Prisiminkime konfederatus, kurie manė, kad geriau bus su Rusija, kiti manė, kad geriau orientuotis į Vakarų Europą ir (laukė) sprendimo. Gal net ir sprendimai buvo, bet nebuvo autoriteto. Nebuvo, pabrėžiu, dvasinio autoriteto, ne kažkokio kito. Dabar vėlgi, galima pasakyti, kad gerai, pašnekėjome apie praeitį, apie istoriją, tai kažkokios sąsajos, aišku, yra, bet pakalbėkim apie dabartį, apie tai, kas vyksta toliau. Atsirada inteligentai, jau aštuonioliktam amžiuj, pabaigoj, devynioliktam, jie šiaip taip sugeba tą valstybę atkurti. Bet apie ką nuolat kalba kariškiai ir ne tik jie - keturiasdešimtieji metai. Nėra dvasinio vadovavimo. Nėra kas pasakytų, kad nepriklausomybė svarbiau už viską. Smetona pasitraukia į užsienį, tačiau, nors truputį kariuomenės su juo nepasitraukia. Nėra dvasinio vadovavimo, nes ir jisai pats, kaip dvasinis vadovas, nepripažįstamas. Ir jeigu jisai praranda valdžią, kaip karinis, administracinis, organizacinis vadovas, jo niekas nebeklauso. Jis nebedaro įtakos.
- Aš čia truputį norėčiau įsiterpt ir paklausti, vis dėlto, galbūt ir tokį slidų klausimą, dvasinio vadovavimo nebuvo, bet vos tik baigėsi antras, dar net nesibaigė antras pasaulinis karas, tauta išeina į mišką, tauta turi vertybes, tauta puikiai supranta, dar prisijungia ir kitus, vokiečių, netgi rusų karius, kurie kovojo už Lietuvos nepriklausomybę. Gginkluota rezistencija rodo, kad visgi kažkokie dvasiniai dalykai, vertybiniai dalykai, yra. Tik gal jie neišreikšti.
- Taip, tai aš su jumis nesiginčysiu, ir štai dėl ko. Aš kalbu ne apie tai, kad vertybių nėra. O kalbu apie dvasinį vadovavimą. Tą dvasinius autoritetus. Ir toliau, galiausiai, kas su jais atsitinka, ką visi žinome – pusė jų Sibire, pusė Amerikoje. Ir vienas pavyzdys, jau turbūt labai retas, kuris prisimins, Sąjudžio metais staiga Brazauskas prisimena, kad jis irgi kovotojas už Lietuvos laisvę ir pateikia pavyzdį, kad per Kūčias jis pasirūpindavo, kad komunistų partijos Centro komiteto bufete būtų silkės.
Smagus toks pavyzdys, galima šyptelėti, bet, ką aš norėčiau pastebėt, jisai kaip karys, vadovas, organizatorius, jis elgiasi racionaliai, jisai rodo špygą kišenėje Maskvai. Bet pamėginkim į tą vietą pastatyti, (mintyse bet kokį eksperimentą galim daryt) pamėginkim pastatyti ten kokį nors šventąjį, kuris pasakytų, vat aš apgaudinėjau Maskvą. Aišku, negali būti visi šventieji, tai tą ir pabrėžiu. Bet yra struktūra tautos, yra tie, kurie nurodo kryptį. Ir tada mes ateinam į šiuos laikus. Ir ką tada matome? O kas šiandien yra dvasinis autoritetas Lietuvoj? Ir vėlgi, paimkim ryškius pavyzdžius, didelį skaičių.
Žinote, kad Lietuva visgi pirmose vietose nuolat pagal nusižudančius. Ir įsivaizduokite, va dabar jūs ar aš, ar dar kas nors, televizijos ekrane sakom – nesižudykit, jūs reikalingi tautai ir šeimai. Taip pasakyti galiu aš, galit jūs, gali bet kas, o kur tie, kurie klauso? Nes negali būti autoritetas, jeigu neturi tų, kurie klauso, jeigu tavo minčių nepripažįsta. Ir bet kurią dabar paimkime mintį, rimtesnę apie Lietuvos situaciją. Tuoj pat būsit nušvilptas todėl, kad jūs landsbergininkas, konservatorius, liberalas, socdemas, valstietis ar nežinau kas.
Atkreipkit dėmesį, kad bus ne su jūsų mintimi diskutuojama, bus didele dalim, diskutuojama su jūsų asmenybe ir, kas iš tikro sakoma, kad jūs negalit pretenduoti į tą vietą, į tą poziciją žmonių, kurie gali dvasiškai vadovauti. O tada toliau žvelkime, kaip tai plinta į visas kitas gyvenimo sritis. Galėtume iš karto kalbėti apie reagavimą į kovido epidemiją. Bet aš priminčiau tokį jau gal pusiau primirštą, bet pakankamai neseniai buvusį įvykį, kada buvo diskutuojama dėl Ignalinos atominės elektrinės uždarymo ir netgi buvo surengtas patariamasis referendumas.
Kas prisimena, kad Lietuvoje yra energetikos institutas? Jisai, atrodo, turėtų pasakyti, ką reikia daryti, kaip spręsti, tam gi žmonės algą gauna. Bet ne, jisai nereikalingas. Autoritetas atmetamas. Pažvelkim, sakysim, į mokslų situaciją Lietuvoje. Jeigu straipsnis atspausdintas užsienio žurnale, užsienio kalba, tai čia ne visi žino, kaip ten mokslininkai vertinami, bet pasakysiu, jie ten balais vertinami, tai jis gaus apytikriai trisdešimt balų. O jeigu lygiai tas pats tekstas lietuviškai – du balus.
- Čia gal iš to, kad pranašas savo žemėj nebūsi, reikia žiūrėt į svetimą teritoriją, ten jie visi yra žinantys, mokantys, ekspertai ir t.t. Kaip čia pas mus gali būti žmogus, kuris yra autoritetas? Tai matyt yra mūsų sąmonėj tas įrašyta. Bet aš dar noriu tada patikslinti, mes čia kalbam nuo istorijos ištakų ir keliaujam iki dabarties, bet ar tai būdinga apskritai tiktai lietuviui, ar tai vis dėlto, galbūt būdinga ir visiems kitiems – nekenčia valdžios, valdžia bloga, autoritetai blogi, neteisingai sako, vertybės, kurios yra pateikiamos autoritetų, yra būtent ne kaip dvasininkų, ne kaip žmonių, o kaip etikečių - vatnikas, konservatorius, liberalas...
- Manyčiau, kadangi kalbam apie dideles grupes žmonių ir apie tam tikrą išskirtinumą, tai ir yra lietuviškasis išskirtinumas. Nes, na, dar vienas pavyzdys, aš kalbuosi su vienu suomiu, o Suomijos istorija tam tikrais aspektais gana panaši į Lietuvos, jinai irgi buvo į carinės Rusijos imperiją įtraukta, ir ten irgi buvo tam tikri kalbos ribojimai, nors autonomiją jie turėjo. Aš jo klausiu – o vat suomiams, kas yra sektinas pavyzdys? Į ką jie orientuojasi? Ameriką, Angliją, Japoniją? Suomis ilgai mąsto ir atsako – na gal patys suomiai. Ar įsivaizduojat lietuvį, kuris taip atsakytų? Jaučiat, kad labai retas, kuris taip atsakys, nes, galiu vieną tyrimą paminėt, aštuoniasdešimt trys procentai atsakė, kad šveicarai.
- Šveicarai?
- Taip.
- O čia gal kažkoks pagrindimas yra, kodėl šveicarai?
- Manau dėl to, kad išsaugojo, būdami centre Europos, savarankiškumą ir pakankamai gerai materialiai gyvena. Bet dar kitas dalykas, kad labai retas lietuvis žino, kaip šveicarai gyvena ir manau, nelabai norėtų taip gyventi. Kaip pavyzdys: ar norėtų gyventi, kai pirmiausiai, šiukšles reikėtų tiksliai rūšiuoti ir išmesti ten, kur pridera, kai kuriuose kantonuose negalima praustis po dušu po dešimtos valandos vakaro, nes triukšmą keli ir kiti panašūs dalykai. Nesužavėtų realus gyvenimas, toks komfortiškas gyvenimas, turbūt ne vieno lietuvio, bet čia kalbam greičiau apie apibendrinimą, simbolį, tai va lietuviams tai yra pavyzdys, o suomis yra pavyzdys pats sau. Vėlgi, gal tai čia vienas atvejis, aš nemanau, kad mano tas atvejis kažką tai atstovauja, bet tiesiog jisai leidžia atkreipt dėmesį.
Ir tada, nuo šito dalyko, mes galime pereiti prie susipriešinimo, prie susiskaldymo ir prie dar vieno dalyko – prie priešiškos propagandos.
- Mes būtinai prie to pereisim, bet..
- Reiškia, kad kaip tik priešiška propaganda visada taiko į silpnas vietas, negi mušiesi su stipresniu? Paieškai, kas, kur galima suduoti, tai kaip tik čia ir yra mūsų silpnumas ir į jį nukreipta bendra priešiškos propagandos strategija.
- Matyt, apskritai propaganda, na yra tiktai priešiška, jeigu kalbant apie karinę terminologiją, tai propaganda yra priešų ataka, o mūsų - tai jau yra viešieji ryšiai ir panašiai.
- Yra sąjungininkai. Propaganda truputį kitokia.
- Mes tą klausimą būtinai panagrinėsim, aš dar, kad nepasimirštų ir mums, ir mūsų žiūrovams, - aš žinau, kad jūs, Gediminai, esate parašęs turbūt išskirtinę knygą, kur nelabai kas ima iš jos pavyzdį. Aš kalbu apie politikus. Turiu galvoje “Politikų psichologiją”. Ir mano klausimas čia būtų su tuo susijęs – tai gerai, mes turime štai tokį, aišku, labai apibendrintą lietuvio psichologinį portretą. Ką politikai turėtų tą žinodami daryt? Nes ne veltui iš pradžių paminėjau, tokio žemo reitingo valdančioji koalicija dar nėra Lietuvoj turėjusi, reiškia, kažką tai daro visai ne taip.
- Kas mane nuoširdžiai liūdina, kalbant apie šią valdančiąją daugumą, na pirmiausiai, jinai gana prieštaringa, nes konservatoriai save pozicionuoja kaip centro dešinės jėgą, o Laisvės partija, manyčiau, yra radikali kairė. Tai suprantat, kada dešinė su kaire susijungia, tai tada tampa nebeaišku, kas ką atstovauja, kokia išvis bendra kryptis. Kita, kad kaip niekad vieningai žurnalistai, politologai, šneka - labai bloga komunikacija. Ji iš tikro yra labai bloga. Į kokį veiksmą pirštu bedursi, jisai yra labai blogas. Duosiu pavyzdį, kad žinot, kam tie bendri žodžiai. Prisimenat kampaniją, kuri vadinosi “Petys už laisvę”? Na koks idiotas galėjo sugalvoti tokį pavadinimą?
Atiduok savo mažąjį pirštelį – gausit laisvę, Aurimai. Greitai greitai, mažąjį pirštelį, čia “už”. Aš suprantu, galbūt, reikėjo kokiam nors pusbroliui įtaisyti užsakymą, bet kartais reikia apie valstybę galvoti, ne tik apie užsakymą pusbroliui. Tokių pavyzdžių gali rasti begalę. Reiškia, sprendimai, kurie patys savaime nėra blogi, dėl blogos komunikacijos tampa išskirtinai blogi ir tada vėlgi, į tai visi atkreipia dėmesį. Tai jau gal laikas būtų pradėti tobulinti komunikaciją, aiškinti žmonėms veiksmus, juos pagrįsti. Aš galiu savo patirtį prisiminti, nes tai ganėtinai panaši situacija buvo ir aštuntais – dvyliktais metais.
Ką tik buvau išrinktas į Seimą ir buvo irgi krizinė situacija, matyt, konservatoriams nesiseka, jie per krizes ateina į valdžią. Taigi, ieškant papildomo finansavimo, buvo apmokestinti menininkai, žurnalistai, rašytojai, kurie iki to laiko turėjo kitokį apmokestinimą. Ir gal kone pirmą mėnesį buvo diskusija televizijoj, ir kaip sakiau, aš ką tik buvau išrinktas, bet niekas nenorėjo eiti diskutuoti, nes visi manė, kad bus labai blogai. Nueini ir aiškini, kad reikia mokesčius pakelti. Bet kas įdomu, aš nuėjau ir kada apačioj ten po ekranu rašo, kas balsavo už, kas balsavo prieš, tai santykis buvo, dabar tiksliai neprisiminsiu, maždaug 360 su kažkiek pritarė, mano pasisakymui, kad reikia ir koks nepilnas 100 buvo prieš.
Aš sugebėjau išaiškinti, kad reikia kelt mokesčius. Tai įsivaizduojate. Tai yra įdomu. O dabartinė valdžia, principingai neaiškina nieko. Tik praneša, vat mes darysim taip. Na tai ir gauna, natūralu, atgal.
- Kaip galima, - aš tada paprieštarausiu, lyg ir atstovaudamas pasisakančiuosius iš valdančiosios daugumos, jie dažnai naudoja tokį pasakymą - , ką ten galima su tais durniais kalbėtis? Jie ten rėkia, staugia, keikiasi, švilpia.
- Tai, aurimai, jeigu mudu protingi, tai mes daug lengviau durniams išaiškinsim, kaip reikia daryti. Jeigu mes tokie protingi, tai kaip tik su jais reikia kalbėti, nes protingas dar gali savo argumentus pasiūlyti. Tai sutinkate, kad kaip tik tiems lengviau būtų išaiškinti. Tai tada klausimas, visgi lieka, kodėl mes to nedarome? Kodėl valdžia to nedaro?
- Tai natūralu, kad kai su žmonėm nekalbam mes patys, atsiranda, kas kalba iš rytų. Ir, matyt, čia dabar ta vieta pakalbėti, - kodėl informacinės operacijos? Aš jas įvardinsiu būtent informacinėmis operacijomis, nes propaganda yra pakankamai siauras dalykas, aš dabar nesiplėsiu, nesigilinsiu, nes, manau, kad ir mūsų žiūrovams yra įdomi jūsų nuomonė šituo klausimu. Tai kaip čia yra, kai mūsų valdančioji dauguma nebendrauja su visuomene, kuri, mes jau pakalbėjom, susiskaldžiusi, turinti tokį išskydusį vertybių arba tą dvasinį, dvasinio autoriteto prasme, vadovavimą. Kaip čia tada ateina ir įsipaišo Rusija su savo propaganda, su savo informacinėm operacijom? Ir ką daryti, kad tą atsparumą mes padidintume?
- Čia pirmiausiai visgi pastebėčiau, kad internetas, matyt, iškreipia realų vaizdą. Jisai rodo, jog kai kuriuose tinkalapiuose, net nežinau, kaip tuos žmones įvardinti - antivalstybiniai? - antivalstybinis mąstymas yra labai populiarus ir tada susidaro įspūdis, kad jis išvis labai populiarus. Bet visai neseniai buvo tyrimas, man atrodo, arti devyniasdešimt procentų pasakė, kad NATO yra labai gerai. Kad labai džiaugiamės, kad priklausom NATO.
Tai pažvelgus į tai, kas vyksta internete, tikrai šituo skaičiumi suabejotume. Bet gal reikia suabejoti tuo, kas vyksta internete, o suabejojus pastebėti, kad tai gali būti kryptingai vykdoma. Kitas dalykas, ir čia susieju su ta anksčiau minėta situacija Lietuvoje, jeigu matome silpnąją vietą dvasiniame vadovavime, tai tą silpnąją vietą mato ir priešininkas. Tada jisai ir nukreipia tenai savo smūgį. Todėl rašykite bet ką, rašykite ką nors apie, nežinau, pilis, apie upes, istoriją, apie mokyklą ir apytikriai pusė komentarų bus tyčiojimasis iš jūsų.
Tada klausimas, ar jūs po to norėsit rašyt. Ir taip inteligentija yra atstumiama nuo reiškimosi viešojoj erdvėj. Arba jau turi būti labai užsigrūdinęs žmogus, arba protingas žmogus neskaitys komentarų, bet vis tiek.
- Beje, aš matau iš tikrai daugelio autorių, kai su jais šnekuosi ir kalbam apie komentarus, sako, aš neskaitau komentarų, dėl to, kad aš nenoriu gadinti nei sau, nei po to per save kitiems nuotaikos, nes aišku, tokių dalykų prisiskaitęs, tu pradedi ir su kitais taip išlieti kažkur tas savo sukauptas šiukšles. Tai, sako, dauguma, aš neskaitau komentarų, man ramu.
- Bet kodėl mums, kodėl man nepasiūlyti kiekvienam žmogui, kuris žiūri mūsų laidą, padaryti šiandien ką nors gero? Parašykite penkis pozityvius komentarus. Ne visiems, tiems, kurie jums patiko, juk yra tokių, kas jums gali patikti. Parašykit, Petrai, Jonai, Maryte, šaunuoliai, labai puikų straipsnį parašėt. Atrodo, labai lengva, bet tas palaikymas tarpusavio, jis irgi su dvasiniu autoritetu susijęs. Ir noriu jus pralinksminti, senokai, tikrai senai, buvo atrasta, o gal nepilnai atrasta, dalelė. Higso bozonas. Delfyje, mokslo skyrelyje buvo pateikta informacija, kad atrasta ir tiek.
Dvidešimt komentarų, nepatingėjau, visus perskaičiau, ir dabar dalinuosi su jumis apibendrinimu. Du komentarai buvo profesionalūs, nieko nesupratau. Lygiai kaip apie bozoną irgi nelabai ką supratau. Likusieji aštuoniolika buvo fizikų, kurie niekuo dėti ir valdžios iškeikimas. Maždaug vat, bapkių prisireikė, na tai surado, duotų man bapkių aš dar ne tą surasčiau. Kubilius irgi fizikas, nu kaip spirsiu tau į užpakalį, tai nulėksi kaip koks bozonas. Tai buvo aštuoniolika iš dvidešimties tokių komentarų. Manau, kad tai labai aiškiai ir bendrą nuotaiką rodo, ir galbūt net tam tikrą veiksmą. Tai dabar jau grįžkime prie to veiksmo.
Reikia suprasti jo pagrindinę jo kryptį. Pagrindinė kryptis, kiekvienu atskiru momentu jinai gali būti labai įvairiai pateikiama, bet pagrindinė kryptis, kaip tik ir yra Lietuvos apibrėžimas. Ir jinai apibrėžiama kaip darbščių, nuoširdžių, draugiškų (žmonių), patinka, ar ne? Ir todėl konstruojant požiūrį, kad lietuviai yra darbštūs, nuoširdūs, na, liūdni, truputėlį, žemdirbiai, išmetama visa kita. Išmetama kariai, mokslininkai, menininkai. Ir tada jau galima konstruoti tokį, na, visišką absurdą, kad Vytautas Didysis nemokėjo lietuviškai. Nors sveikas protas sako, kodėl motina iš Žemaitijos turėjo jį išmokyti kitos kalbos, o ne gimtosios? Jaučiate, kad tai... bet tai ne, tai labai ramiai prastumiamas šitas teiginys. Bet kas iš jo toliau seka? Istorija dažnai yra tiktai tai, į ką galima atsiremti. Iš jos išmetamas visas lietuvių politinis ir karinis genijus, kuris sukūrė tokią valstybę. Todėl neatsitiktinai pradedama pateikti kaip lietuvių-slavų valstybė. Po to, kaip slavų valstybė, kur lietuviai – kažkoks priedas, reiškia, iš šono. Jeigu tuo principu vadovautis, tai mes apie Anglijos imperiją turėtume šnekėti indų imperija, nes indų buvo daugiau. Svarbu, visgi, kas valdo ir kas vadovauja. O tada iš to slenkama dar toliau, kad naudojamas žodis, kuris naudojamas ir kitose srityse – viena tauta.
Bet atkreipkim dėmesį, kad rusų kalboj žodis “narod” turi kaip ir dvi prasmes. Galima naudot kaip tauta ir kaip liaudis. Na, paprasti žmonės. Tai jeigu mes esame, jeigu ukrainiečiai, baltarusai, rusai yra viena tauta, arba viena liaudis, tai rusų kalbos logikai neprieštarauja, ir lietuvius galima įjungt, tai viena tauta – politikai ją kažkodėl išardė. Vieną kartą išardė aštuonioliktais metais, tai va čia vokiečių žvalgyba taip padarė, kitą kartą išardė devyniasdešimtais metais, čia Landsbergis su sąjūdistais, o šiaip tai kaip gerai būtų, jeigu tai būtų viena tauta, būtų galima prekiauti, dar gauti pigių dujų. Kada nors vėl bus viena tauta. Tai svarbu matyti tą bendrą kryptį, o atskiros detalės, jos labai lengvai keičiamos. Jos pagal aktualijas keičiamos, dar reikia skirti tai, kas skiriama rusų vartojimui, vidiniam vartojimui ir tai, kas skiriama užsieniniam vartojimui.
- Mes kaip ir dekonstravom, tas man, turbūt ir žiūrovams, yra pakankamai aišku, kad iš tiesų tokia propagandos klasika: bloga valdžia, o liaudis tai gera, mes bendra liaudis, nuverskime valdžią ir visi su šakėmis, ir visi drauge turėsime gerbūvį. Bet kaip su tuo kariaut? Galbūt ne kariaut, kaip kaip tam atsispirt? Kaip padaryti, kad nebūtų tų aštuoniolikos komentarų po apie higso bozoną straipsniu, keikiantis ir dalinantis vėlgi tą pačią visuomenę į nuskriaustus ir nenuskriaustus?
- Pirmiausiai reikėtų prisiminti, jog didelė dalis tų komentarų yra nupirkti ir užsakyti, nes į ką aš kažkada atkreipiau dėmesį, komentarus benagrinėdamas, kad priešiški komentarai parašyti daug taisyklingiau, negu kad pozityvūs komentarai. Ir kodėl? Todėl, kad įsivaizduokite, x šalyje mes sėdime, ambasadoj ir nupirkome kažkiek komentuotojų. Ir mes gi jiems mokėsim pagal pateiktas ataskaitas. Tai mes jiems sakom, rašyk taisyklingai, kokius tu čia niekus (rašai), kodėl tu kablelių nededi, ne tokias raides rašinėji ir panašiai.
Tai jie mums taisyklingus ir pateikia. O tie, kurie rašo patys ekspromtu, rašo kaip pakliūva, su klaidomis, su šypsenėlėmis ir panašiai. Dabar galbūt tas dalykas pasikeitė. Bet kartais reikia tiesiog žiūrėti ir pamatai. Mes gal per mažai žiūrime. Dar vienas dalykas, kad čia susiduriam, turbūt, su vyresnio amžiaus žmonėmis, jie tiesiog nelabai skaito Vakarų Europos kalbomis. Kada su jais tenka kartais padiskutuot, pasiginčyti, aš jiems atkreipiu dėmesį, kad vakariečiai irgi turi daug tinklalapių rusų kalba. Galima skaityti ten, dw.ru, bbc.ru, jeigu jau nenori, negali skaityti angliškai ar vokiškai. Tiesiog tam tikras tingumas, bet tas tingumas tampa problema, nes pažvelkim, pvz. mūsų žiniasklaida, arba dabar truputį mūsų ratelį padarykim didesnį, sėdi čia kokie penki šeši žmonės, kavą geria, o gal net ir alų, ir kalbamės. Ir, manau, kad jeigu tai išsilavinę žmonės, tai jie gana daug mums galėtų pasakyt, pvz. apie teatro spektaklius Maskvoje ir Peterburge. O jeigu paklaustume apie spektaklius Berlyne ir Paryžiuje, būtų daug mažiau. Paimkim mūsų kai kurias televizijas, tai vien rusiški filmai. Ir galiausiai bendrą nuotaiką. Knygoje, apie kurią mes pradėjom kalbėti pradžioje, apie politikų psichologiją, yra statistika. Ne mano surinkta. Tas irgi svarbu. Kaip Lietuvos laikraščiai pristato, kam jie skiria daugiausiai vietos, tiksliau, vietos pirmame puslapyje. Pvz., Lietuvos ryte, penkiasdešimt trys procentai pirmojo puslapio temų yra nusikaltimai arba katastrofos. Lenkų pagrindinis laikraštis – du ir trys dešimtosios procento. Turbūt netikite, kad Lenkijoj dvidešimt tris kartus mažiau nusikaltimų ir katastrofų?
Mes matom tam tikrą nuomonės formavimą – nesaugi šalis, pavojinga šalis, darykit logišką išvadą – bėkit iš jos kuo greičiau arba bent jau keiskite valdžią, nes, matot, kitur visur viskas gerai. Grįžtame prie to, ką aš jums kalbėjau apie suomį. Dorovės, gerovės centrai yra kažkur kitur, ne Lietuvoj. O kad Lietuvoje materialinis gyvenimas jau yra pralenkęs Europos Sąjungos šalį Portugaliją, ir kai kurias kitas, apie tai kur jūs paskaitysite? Nepaskaitysit. Jūs paskaitysit, kad mes Europos Sąjungos uodegoje pagal viską.
- Prieš pabaigą noriu dar vieną dalyką dekonstruoti, arba vieną situaciją, apie kurią mes prieš Kalėdas sužinojome, tai yra būtent iš Eurostat duomenų, iš to tyrimo, kad Lietuva yra lengvatikių šalis. Jau mano minėtas skaičius – devyni iš dešimties, o tiksliau, vienuolika procentų Lietuvos gyventojų pasitikrina informaciją soc. tinkluose, o likę tiesiog tą informaciją priima, kaip Dieve mano ar Tėve mūsų. Tai kaip čia dabar, ką su tuo daryti?
- Būtų smagu, jeigu žinočiau atsakymą, bet bendrąja prasme, mes visa tai, ką šiandien kalbėjome, atsakymas tame ir yra. Kad kai nėra dvasinio autoriteto, tai tada nėra ir autoriteto kalbant apie tuos atskirus vienetus. Ką puikiai matome diskusijose apie kovidą. Staiga visi tapo dideliais epidemiologijos specialistais ir turi savo nuomonę. Bet tą nuomonė didele dalim remiasi užribinėmis informacijomis – soc. tinkluose, keistokuose tinklalapiuose. Ir tada tuo pačiu metu kas atsitinka? Aš vėlgi esu tikrai ne vieno žmogaus klausęs, kuris dėstydavo savo įdomias nuomones apie pandemiją, ar tas žmogus yra skaitęs Pasaulio sveikatos organizacijos pranešimus, ar jis bent buvo įėjęs į tą tinklalapį? Spėkit, kiek tokių buvo.
- Na, dažniausiai sako, kad ten susimokę, tai yra propaganda, Vakarai tyčia klaidina, konspiracinis sąmokslas ir visa kita.
- Tai tada, va čia vat ir vėl turime kaip ir žingsnį į tą autoritetą, kad Pasaulio sveikatos organizacija yra ne autoritetas, o toks pat sąmokslininkas, kaip ir kažkokio kaimelio tinklalapis. Jie tampa lygūs. Ir neišvengiamai ateiname prie dvasinio vadovavimo. Kas tai galėtų būti? Ir, deja, vėl grįžtu prie to, kad komunikacija valdžios yra itin prasta. Nes klausimų yra tikrai daug, taip? Tai kodėl Sveikatos apsaugos ministerijos tinklalapyje neatsirastų atsakymai, kad ir į dešimt kartų pakartotą tą klausimą. Gal jie būtų nepakankamai išsamūs, nes reikia pripažinti, kad pasaulis neturi patirties, kaip valdyti šitą pandemiją ir, atkreipkit dėmesį, čia ir jums sakau, ir visiems, kurie mus žiūrės, kad tie visi kurie kritikuoja, jie tam tikra prasme teisūs.
Kritikuoti galima. Bet jie gi nieko nesiūlo. Ir nėra šalies, kur galėtume pasakyti – na tiek to, patys nesugebam, kopijuosim vienas prie vieno tą šalį. Na, o ką kopijuoti? Ameriką? Baltarusiją, kur sako, kad reikia išgerti degtinėlės ir išsiperti pirtyje? Gal Kiniją, kur miesto rajonus, kur gyvena sakysim, koks milijonas žmonių, visus suveja į namus ir užvirina duris, kad negalėtų niekas išeiti, tik atveža maistą. Yra sprendimai. Priimkime ir vykdykime. Bet pirma - faktas, kad pasaulyje nėra sėkmingo sprendimo. Tokio šimtaprocentinio sprendimo. Tada kitas, kaip ir nuoseklus žingsnis - mėginkime perimti geriausią praktiką.
Reikia susitart, kas yra geriausia. Tada reikia diskutuoti, reikia grįžtu, kaip ratas užsidaro, grįžtu į sveikatos apsaugos ministerijos tinklalapį, kuriame turėtų būti atsakymai į visus man rūpimus klausimus. Tegu jie atrodys labai nauji ir keisti, kvaili, į klausimą, ar tai yra pasaulio farmacininkų sąmokslas, irgi turėtų būt atsakyta ir atsakyta ne piktai, o argumentuotai, kad labai įdomu, kaip jie sugebėjo susitarti. Yra tokia versija, bet jos patikimumas yra menkas, maždaug toks kaip plokščios žemės. Žinot argumentą, kodėl žemė nėra plokščia? Jeigu jin būtų plokščia, katės jau būtų viską pro kraštus numetusios.
- Ką gi, šita linksma mintimi mes baigiame mūsų laidą, aš dėkoju jums Gediminai tikrai už įžvalgas ir už tokių pakankamai sudėtingų temų paaiškinimą gana paprastais žodžiais, o mūsų žiūrovams linkiu įsiklausyt į šituos žodžius, padėti “like”, parašyti gerus komentarus, o valdančiajai koalicijai linkiu tikrai įsiklausyti, kas yra sakoma ir pabandyti pasišnekėti su rinkėjais. Ačiū jums.
- Ačiū jums ir geros dienos visiems.
Foto: K. Vanago
Comments