• Mindaugas Sėjūnas

Rusijos imperija - Lietuvos projektas

Updated: Feb 6

Dabar visi mes rėkiam, kad va - Putinas gyvatė, nes sugalvojo sukurt ar atkurt imperiją, kuri buvo nuo jūros iki jūros, tęst sovietines, iš Petro Pirmojo paveldėtas tradicijas, kurios siekia Ivano Rūsčiojo laikus.

Tokie istorijos rato apsisukimai ir posūkiai mums labai nepatinka.

Daug smagiau žiopsoti į savo „imperiją“, kuri savo laiku buvo didžiausia Europoje ir driekėsi nuo jūros iki jūros TAIP PAT. Ją, po teisybei, būtų galima - ir net reikėtų - dar labiau padidinti ir dar gražiau nupiešti priglaudžiant Maskvos kunigaikštystę, kurią LDK tiesiogiai valdė trejus metus nuo 1427-ųjų. Taip, tai ne išmislas. Taip teigia rusų istorikai.

Tie trys metai, jų priešistorė ir poistorė - tai metas, kurio beveik visai nenagrinėja Lietuvos istorikai. Rusų istorikai nagrinėja santūriai, baltarusiai tyrinėja atviriau ir šaiposi iš lietuvių ir rusų, vengiančių kalbėti apie tai, kas yra tikrasis ir pirmasis „sobiratel russkich zemlej“.

O tas, tiksliau ta, „sobiratelnica“, yra Vytauto Didžiojo dukra Sofija, kurią LDK valdovas ištekino 1391-aisiais už Maskvos kunigaikščio Vasilijaus, kunigaikščio Dmitijaus Donskojaus (Doniečio) sūnaus. Rusai jau anuomet alpo dėl Sofijos Vytautaitės grožio ir galutinai nualpo dabar, kai 2002-aisiais antropologiniu būdu rekonstravo jos kaukolę. „Matyt, atsigimė į senelę Birutę“, - spėlioja rusai.

Po vestuvių, Sofijai Maskvoje buvo įrengtos menės, jos garbei pastatyta laikrodžio varpinė. Vytauto dukra Maskvoje sutikta su didžiausia pagarba. Kur nesutiks, kai tokio valdovo palikuonis atvyksta. Po vestuvių Vytautas uždėjo leteną ant Maskvos, perspėjo kryžiuočių ordiną, mongolų totorių chanus ir slavų kunigaikštukus, kad Maskvos neliestų.

- Mano!

Ir niekas nelietė. Bijojo. Karingi ir žiaurūs buvo tie lietuviai, vienok.

Po Sofijos vyro mirties, Maskvą tiesiogiai valdė Vytautas Didysis. Tris metus. Po Vytauto mirties, 1430-aisiais LDK viduje prasidėjo karai, Maskvoje „smuta“ – bajorų keliama sumaištis ir rietenos. Maskvos kunigaikštystės valdymo vairą į savo rankas tvirtai suėmė Sofija Vytautaitė, rusų vadinama Litovskaja. Vakarų Europoje išsilavinusi moteris, kurios gyslose tekėjo garsaus karvedžio ir didelės valstybės valdytojo kraujas, ėmė Maskvą valdyti pagal tėvo pavyzdį – jungti nepaklusnias žemes, vienyti kunigaikštystes apie naująjį slavų žemių centrą.

Vertindami tą laikmetį tik nenublūskim, neimkim durniuot su savo patriotiniais naratyvais, kaip kad mėgstam daryt nusikeldamį į prieškarį: ten priešai rusai, o čia štai savi - lietuviai. Tai būtų didžiausias idiotizmas. Turėkim omeny, jog anuomet ne visur buvo aiškiai nubrėžti slavų, rusų, lietuvių nacionaliniai skirtumai, nebuvo tautinių valstybių; buvo kieti valdovai, kurie tiesiog prijungdavo silpnesnius, laimėdavo stipresnis.

Žemių užėmimas, žmonių pavergimas, resursų užgrobimas, feodalo - vasalo santykiai – va ir visa politika. Dar neužmirškim, kad ir baltų gentis galindai ne taip seniai iš Maskvos srities buvo išnykę, o gal tiesiog asimiliuoti. Ir iš viso, sako, kad litovcais maskoliai vadino visus, esančius į Vakarus nuo Maskvos, dar daug šimtmečių po Vytauto.

Tai štai, toje LDK ir Maskvos bajorų sumaištyje ir gimsta naujas politinis lyderis ir valdovas, valdęs Maskvą ilgiausiai visos Rusijos istorijoje. Tai Sofija Vytautovna Litovskaja.

Vytauto dukra ne tik susitvarko su vidaus priešais, globoja vaikus, bet ir gina Maskvą nuo totorių antpuolio būdama aštuoniasdešimties metų! Patys rusų istorikai apstulbę tokia lietuvaitės valia ir fizine sveikata. Sofija miršta, pastačiusi Maskvoje vienuolyną, palaidota Kremliuje, Šv. Archangelo sobore, greta kitų Rusijos kunigaikščių ir carų. Khm...

Dar būtina paminėti, kad Sofijos proproanūkis - tas pats baisusis Ivanas Rūstusis, kuris įsteigė KGB pirmtaką Opričniną ir kariavo su Lietuva… Būtų Vytautas žinojęs, kad jo palikuonių dėka 1665-aisiais Vilnius bus sudegintas, gyventojai išžudyti, o Lietuvos ekonominė galia sunaikinta – pats būtų Maskvą, matyt, sulyginęs su žeme arba prijungęs prie Lietuvos be jokių savarankiškumo galimybių.

Taip kad Rusijos istorija neįmanoma be Lietuvos ir lietuvių. Mes susiję ne tik krauju, bet ir esam tiesiogiai prisidėję prie Rusijos imperijos kūrimo. Žinoma, mes tai neigiame, tiksliau kukliai nutylime, nes prisipažint, kad Maskva - mūsų projektas... smegenys neapsiverčia.

O štai Rusijos istorikai, priklausantys Putino draugo Kirilo bažnytinių istorikų klanui apie Vytautą Didįjį atsiliepia labai pagarbiai ir vadina jį imperatoriumi, lygindami su Dmitrijumi Donskoju, kuris Rusijoje buvo kanonizuotas. Vytautas Didysis, deja ar ačiū Dievui - ne, ir skamba gaidelė, kad neblogai būtų... kaži kodėl?

Pabaigai, reikia pažymėti, kad ura patriotai dažnai spygauja, kad istorijos nesuklastosi - tai ir neklastokim. Išmokim daiktus vadinti savais vardais ir nekiškim galvų, kaip stručiai į smėlį, jei kas nepatinka, nes priešingu atveju galim tapti panašūs į tuos, iš kurių tyčiojamės.

O ką – ne taip? Negi mūsų didingoji istorija baigiasi, kai mirė Vytautas Didysis ir „laimėjom“ Žalgirio mūšį? O po to nieko gero nebebuvo? Mažai žinom, nes nebeįdomu, nesmagu, nes tapom lenkais, po to buvom lenkų, o po to rusų? Nebuvo 1655 Tvano? Nesėdėjom beveik du metus užgrobę Kremliaus, kuomet mūsų karalius Sigizmundas (Gediminaičių palikuonis Zigmantas Vaza) išsidirbinėjo Maskvos caru paskelbdamas tai save, tai savo mažametį vaiką, o kariauna lakė vodkę ir plėšikavo Kremliuje, kol sukilo vietiniai bajorai? Nebuvo ATR? Konstitucijos? Statutų? Nebuvo gente lituanus natione polanus? Nepatinka karalius Poniatovskis, nes išdavikas?

Come on! Tokios istorijos niekas neturi ir ji tik tada taps visiems fanstatiškai įdomi, jei išmoksim nepraskipinti visų be išimties puslapių, kuriuos kažkas ir kažkodėl vadina nemaloniais Kai išmoksim atvirai ir paprastai žvelgti į praeitį (praeitį!), lengviau kvėpuot bus ateity.




641 views0 comments