„TAIKI“ KARIAUJANTI RUSIJA

 Kol būriai ekonomistų, politpatologų ir kitų įprastinių kalbėtojų būrė iš tirščių JAV – Izraelio ir Irano karo eigą, nespėdami prognozuoti naftos kainų kilimų ir krūpčiojimų kelis kartus per parą, Ukrainos ir Rusijos karo dienotvarkėje atsirado paliaubų punktas.

Punktas, kuris pranešė paprastą žinią – strateginis Rusijos pralaimėjimas įgauna didesnį pagreitį ir pradeda veikti operacines karo grandines. Laiko klausimas, kada matysime esminius taktinius lūžius ant žemės, bet karo pabaiga jau dabar įgauna vis ryškesnius kontūrus.

Taigi. Kada pagaliau baigsis Rusijos karas Ukrainoje? Kas jį sustabdys? Jungtinės Amerikos Valstijos su Trampu priešakyje? Ar tai nutiks jau rytoj?

Ne, tikrai ne.

Tai gal Europos Sąjunga?

Irgi ne.

Tai kokiu būdu „įvyks taika“, kaip bus sustabdyti karo veiksmai? Ir kaip ji atrodys ta Navio su Sėjūnu jau nuo vasario imta prognozuoti sąlyginė taika? Ir ką ją jie čia iš viso vis peza ir peza, kad nieko neina suprasti?

Suprasti reikia štai ką: minėtas „taikos“ procesas jau prasidėjo, tiesa, jame tiesiogiai nedalyvauja nei Vakarų šalių lyderiai, nei bendruomenės. Dėl taikos tariasi Maskva ir Kijevas. Tik ne tiesiogiai, ne derybų, o jėgos demonstravimo būdu, raketų ir dronų smūgių kalba. Jei dar tiksliau – būtent Ukraina jėga privertė Rusiją nutraukti karinius veiksmus, nors ir labai trumpam laikotarpiui.

Šios laikinos paliaubos, paskelbtos slaviškųjų Velykų metu, yra pats tikriausias Kremliaus režimo eižėjimo požymis. Tikėtasi, o ir mes to labai norėjome, kad tokia sąlyginė taika vyraus ilgiau, tačiau Maskva apkaltino ukrainiečius paliaubų nesilaikymu ir vėl pasipylė planuota raketų kruša į Kijevą, Odesą ir kitus Ukrainos miestus.

Kas nutiko, kad Rusija sutiko su laikinomis paliaubomis? Tą privertė padaryti tolimi ir tikslūs Kijevo smūgiai Rusijos infrastruktūrai. Ypatingai – į naftos terminalus netoli Sankt Peterburgo. Kelias savaites iš eilės Kijevo vykdytos masinės dronų atakos ir liepsnojantys naftos perdirbimo bei transportavimo punktai visiškai išmušė iš vėžių Rusijos generalinio štabo meitelius, kurie, nerasdami priešnuodžio ir pasiteisinimo dėl „netikėtų“ smūgių prieš naftos bendroves, apkaltino Lietuvą neva savo oro erdvę suteikus Ukrainos kariniams dronams.

Kremliaus žvalgybų ir užsienio teroro ministerijos išpuoliai prieš Vilnių (ir kitas Baltijos šalis) nėra vien tik įprastinės informacinės atakos, kuriomis siekiama įbauginti visuomenes, o ypač – prakaituotais delniukais nervingai lūpas virpinančius politikus ir kitus nekompetencija olimpinius prizus skinančius sprendimų priėmėjus. Tai taip pat ir Rusijos generalinio štabo nevykėlių mėginimai pridengti savo pliką subinę - oro gynybos neveiksnumą, impotenciją, vengiant Putino FSB grupuotės linčo. GRU kuo puikiausiai žino, kad Ukrainos kariniai dronai neskrido per Lietuvos teritoriją, o jei keli ir nuklydo, tai Rusijai itin pasisekė, nes tokiu būdų jie nepasiekė numatytų taikinių.

Tačiau būtent šios Kijevo karinės operacijos, vykdytos daugiau nei už  tūkstančio kilometrų, pademonstravo Ukrainos kariuomenės pajėgumus, technologinį pranašumą, strategines galimybes ir įvarė Maskvą į visišką kampą. Putinas su savo sėbrais matydami, kad Kijevas neleis ramiai švęsti nei Velykų, nei kitų švenčių, nes ukrainietiškos raketos ir dronai skries į didžiuosius Rusijos miestus, skubiai griebėsi paliaubų taktikos.

Taip, būtent taip ir ne kitaip atrodys „taika“ Rusijos kare Ukrainoje. Kremlius nustos daužytis raketomis tik tada, kai gaus lygiai tiek pat skaudžių smūgių per savo srėbtuvę atgal, kiek smogs Kijevui. Šiuo metu Zelenskis naudoja simetrinės arba veidrodinės gynybos principą – po Rusijos smūgių, panašaus pobūdžio ir masto atakos vykdomos prieš Maskovijos objektus. Tiesa, netaikoma į civilius taikinius, priešingai nei tai daro teroristinis driskynas. Taikoma į naftos perdirbimo ir karinės pramonės infrastruktūrą, kuri dega ir lekia į orą.

Šiame kontekste turime atkreipti dėmesį į tiesiogiai Maskvai talkinančias kai kurių didžiųjų portalų redakcijas, skelbiančias ne apie sunaikintus Rusijos karinius – pramoninius objektus, o apie civilių ir vaikų žūtis. „Žinia“ apie 7 civilių, tarp kurių buvo vaikai, žūtį, paskelbta remiantis Krasnodaro krašto gubernatoriaus informacija. Tokiu būdu dezinformacija, arba priešiška informacija, skirta diskredituoti Ukrainos karines operacijas, sukurta FSB dezinformacijos departamentuose, per mūsų žiniasklaidos puslapius buvo sutransliuota į mūsų piliečių galvas. Maža to, šiuo būdu, mūsų portalai tampa FSB informacijos tramplinu į kitus, dažniausiai toliau nuo mūsų į vakarus veikiančius žiniasklaidos šaltinius. Deja, kol kas už netiesiogiai-tiesioginį talkinimą priešiškoms Kremliaus struktūroms Lietuvos įstatymai atsakomybės nenumato.

Apie Rusijos ekonomikos stagnaciją ir lėtą riedėjimą žemyn nekalbėsime, tik akcentuosime, jog driskynas Ukrainoje įklimpo be perspektyvų judėti pirmyn. Išdegintos žemės taktika, kurią Hitleris naudojo Antrajame pasauliniame kare, siekdamas nepalikti priešui resursų, įgavo pornografinį efektą, kurį dabar bergždžiai bando mėgdžioti surovikinų-gerasimovų gauja. Griaudami ir šluodami nuo žemės ukrainiečių miestus ir gyvenvietes, rusai žengia į teritorijas, kuriose nėra gyvybiškai svarbių išgyvenimui resursų. Sugriautuose miestuose nėra nei maisto, nei vandens, nei komunikacijų – vien tik šimtai pūvančius ordos lavonus ėdančių žiurkių.

Dėl šių priežasčių Maskva priversta organizuoti ilgas tiekimo grandines, kurios driekiasi tūkstančius kilometrų tam, kad aprūpintų savo ginkluotus driskius ėdalu, degalais ir amunicija. Kuo daugiau teritorijų sugriaunama ir užgrobiama, tuo sunkiau jas išlaikyti ir organizuoti tiekimo grandines. Šiuo aspektu karas Rusijai tampa ne tik visiškai beprasmis, bet ir kosmiškai brangus spektaklis.

Ir nors mūsų šalies politikos kūlverstukai bei ežiukai rūke, medžiodami „laikus“ FB, iki šiol virkauja dėl Rusijos pelno, kurį Kremlius susižeria naudodamasis išaugusiomis naftos kainomis dėl karo Irane, realybė, išreikšta skaičiais, yra kitokia: dėl Ukrainos dronų atakų balandį buvo sustabdyta mažiausiai 40 % Rusijos naftos eksporto pajėgumų.

Bet grįžkime prie taikos. Kaip ji, ta Rusijos - Ukrainos taika atrodys? Taip ir atrodys. Fronto linija liks įstrigusi. Derybos formaliai tęsis, tačiau tęsis ir kariniai veiksmai. Jų intensyvumas mažės, slops, nes Kremliaus karo užknisti ir karo ekonomikos žlugdomi oligarchų klanai reikalaus ramybės bent jau savo verslo ir vilų padangėse. O kad taip nutiktų, Rusija privalės nutraukti Ukrainos miestų apšaudymą, priešingu atveju dronai ir raketos skries į Tuapsę, Novorosijską, Samarą, Donecką, Peterburgą ir Maskvą.

Todėl „taika“ neišvengiama ir būtina dabar jau ne tik Kijevui, bet ir pačiai Maskvai. Ir ši taika bus (yra) primesta Ukrainos iš jėgos pozicijų. Kas bus toliau? Toliau, su Putinu ar be Putino, vyks panašus derybų teatras. Labai gali būti, jog Putinas gyvena paskutines dienas, ir greitu metu FSB į Putino kėdę pasodins pakaitalą, tokį pat kruviną, nors tiesiogiai ir nesusitepusį ukrainiečių krauju. Turint galvoje, kad Europoje tik Baltijos šalys, Lenkija, Skandinavija ir gal dar Jungtinė Karalystė laikosi pozicijos nemainyti moralės į pigias rusiškas naftą ir dujas, Kremlius laimės sankcijų ir suvaržymų panaikinimo galimybes.

Ar Ukraina atgaus okupuotas teritorijas? Bet kokia šiandieninė ar rytojaus jėga Maskvoje, kuri tik perstumdo figūras lentoje, negali leisti sau „dovanoti“ Ukrainai taip sunkiai užgrobtų teritorijų, kuriose voliojasi daugiau kaip milijonas taip vadinamų rusų karių. Ten, kur įžengė ruso batas, pasak Tiutčevo-Putino – Rusija. Padėtį šachmatų lentoje galima pakeisti tik jėga: išorine, o jei kalbėti atvirai ir be iliuzijų – driskyno viduje.

Tokia laukia artimiausia ateitis santykyje su teroristine Rusija. Žinodamas, kad gaus į snukį, Kremlius šūdinu ruso batu nežygiuos toliau. Ir tą žinojimą Kremlius kartas nuo karto turi patirti savo kailiu. Tik nuolat jam primindami per betarpišką patirtį, galėsime „taikiai“ gyventi su savo didžiuoju kaimynu.

Nuotraukoje: Pafrontės Družkivka (šaltinis Yan Dobronosov).