Vis daugiau balsų, išreiškiančių nerimą dėl to, kad Lietuva jau tuoj gali būti užpulta. Net ir rimtas pareigas užimantys kai kurie sprendimų priėmėjai atvirai sako, kad reikia ruoštis plataus masto karui. Apkasų mėsmalei, uraganinei artilerijos ir raketų ugniai, kuri nušluos mūsų miestus. Klasterinėmis bomboms, nusėsiančioms mūsų laukus priešpėstinėmis minomis. Baltuoju fosforu, kuris išdegins pasėlius ir sodus. Ir kai mes sakome, kad mums toks Pirmojo/Antrojo Pasaulinio tipo karas (kol kas) negresia, siaubo kupinomis akimis numojama ranka, argumentuojant, kad Ukraina irgi taip manė. Esą mus gali užpulti iš Rusijos, Baltarusijos, Kaliningrado srities pusės vienu metu, mums to nesitikint.
Kariuomenės vadas netgi drąsiai pareiškia, kad priešų kėslams atremti Lietuva privalo turėti batalioną tankų, kuriais ne tik ginsimės, bet ir pulsime.
Pulsime, mielas Vatsonai. Uždarykite duris ir neieškokite jungiklio, čia gi šaldytuvas. Ach tiesa, Novočerkasko učiliščioje, šaldytuvų gal dar ir iki šiol nėra.
Mielieji, būkite ramūs.
Nei mes savo kaimynų, nei Lietuvos minėti kaimynai nepuls. Net jei tą ir labai norėtų padaryti. Kad tie norai nedingę - faktas, kaip blynas. Tačiau kitas faktas tas, jog driskiai neturi resursų konvenciniams kariniams veiksmams prieš bet kurią NATO šalį. Karinėse bazėse, dislokuotose netoli Lietuvos likusi tik simbolinė sunkioji technika, iškamšos, vietoje karinių dalinių. Rusams trūksta gelžgalių Ukrainos kare, todėl jie juos velka iš Sirijos, Egipto, Baltarusijos, centrinės Afrikos šalių.
Rusija bus neįgali pulti ir net svajoti apie bet kokią konvencinę karinę operaciją rytiniame NATO flange artimiausius penkerius - septynerius metus, o gal ir ilgiau.
Tad ar galime gyventi ramiai ir atsipūsti? Taip, nes Rusija bijo atviro karo su NATO ir jo nepradės. Ne, nes Rusija ir toliau mėgins destabilizuoti padėtį atskirose ES šalyse, taip pat ir Lietuvoje bei pakeisti jėgų pusiausvyrą savo naudai nebūtinai ginkluotu būdu. Tam ir dirba driskių agentūrinis tinklas, žiniasklaida bei dalis tariamos opozicijos.
Šiuo atveju, mes, nors ir vadinami karo pranašais ir šaukliais, teigiame, kad įprasto konvencinio karo artimiausiu metu Lietuvos ar kitos NATO šalies teritorijoje su Rusija (ir Baltarusija) nebus. Tokia grėsmė – ir didžiulė – buvo dar iki karo Ukrainoje, kai Rusija atvirai grasino pulti Ukrainą, skelbė ultimatumus NATO, JAV, reikalaujant patraukti karines pajėgas, ginkluotę iš Europos. Kremlius beveik atvirai reikalavo atiduoti Baltijos šalis Rusijai.
Vienas variantų, kuriuo Maskva šantažavo Vašingtoną ir buvo galimas rytinio NATO bloko puolimas, dalies teritorijos okupacija. Kai kurie Vakarų “think tankai” teigė, jog būtent apie tai Maskvoje diskutavo Rusijos ir JAV žvalgybos tarnybų vadovai 2021 lapkritį.
Tada, kai mūs kaimuky Daukanto aikštė ir Seimas užsiiminėjo vietinėmis intrigėlėmis ir SMS tyrimėliais, Rusijos įsiveržimas buvo ne tik tikėtinas, jis, mūsų manymu, buvo suplanuotas ir gulėjo ant stalo kaip variantas „B“. Pirmas, „A“, buvo Ukraina. Tuo metu mes šaukėme, kad metas baigti rietenas ir pažiūrėti, kas dedasi už kaimukio tvoros. Tačiau į realybę buvo atsisukta tik tuomet, kai Ukraina buvo užpulta.
Matydami, kad tik jėga gali sustabdyti Rusiją, skelbėme apie būtinybę nedelsiant suteikti Ukrainai sunkiąją ginkluotę ir naikintuvus, nes tik brutalios jėgos kalbą supranta driskių ordos. Už tai mus norėta bausti ... „kaip karo kurstytojus“.
Šiuo metu, kai sakome, kad turime ruoštis provokacijoms, visuomenės gyvenimą ir taiką destabilizuojantiems veiksmams, susiduriame su kai kurių “strategų” sprendimais, kurie skirti ne ateičiai, o velkasi paskui įvykius.
Nors politinis elitas laikosi strategijos “nekelkim panikos” ir nekalbėkim apie karą, vieši politinių viršūnių užmojai kurti diviziją su tankų batalionu, kuris skirtas ne tik gynybai, bet ir puolimui 2035-ais metais rodo, kad ligonis sunkiai serga ir kliedi. Būtent šie kliedesiai, o ne racionali grėsmių suvaldymo strategija, eiliniams žmonėms ir verslui kelia paniką. Garsūs šūkiai apie gynybą ir puolimą - tai yra konvencinius karo veiksmus, kelia nerimą, stabdo ekonomiką.
Paradoksalu, kad kai mūsų šaliai grėsė realūs pavojai, niekas apie tai negalvojo, ekonomika važiavo pirmyn, tarsi nieko nebūtų atsitikę, o dabar, kai esame daug saugesni dėl sustiprėjusio Aljanso ir bendro visuomenės sąmoningumo, žmonės spaudžia pinigus kojinėse, ieško būstų užsienyje ir taupo juodai dienai.
Karo baimė pasiekė giliausias smegenų ląsteles ir paveikė žmonių elgesį. Taip nutinka, kai sprendimų priėmėjai mąsto ne galva, o užpakaliu, o kalba tą, ką reikėjo sakyti prieš du metus.
Prieš du metus buvusi padėtis pasikeitė. Viso pasaulio geopolitinė padėtis pasikeitė. Galbūt, tolimos ateities perspektyvoje, divizijos kūrimas, sunkios divizijos kūrimas, yra racionalus, ypač jei tai yra suderinta su Aljanso gynybos pajėgumų plėtra. Kitas dalykas, kad mums tokios divizijos, galbūt ir dviejų, reikėjo dar 2021 metais, ruošiantis suplanuotai Rusijos agresijai. Vadinasi, šiandieninė strategija atsilieka mažiausiai dešimčia metų.
Tuo tarpu dabar mums reikia galvoti ne apie sunkiąją techniką, o apie diversijų, nedidelių išpuolių, informacinių, įskaitant kibernetines, atakų galimybes. Taip, gali įskristi vienas ar keli dronai ir kur nors tyčia-netyčia nukristi. Gali įvykti ginkluota diversija. Gali būti keliami neramumai, siekiant pakeisti valdžios pusiausvyrą. Gali kur nors tyčia-netyčia sudužti raketa Gali ir sprogti, bet greičiausiai ne, nes Kremlius negali rizikuoti Aljanso 5-uoju straipsniu. Gali būti įvykdyti tikri teroro aktai ar jų imitacija, užgriūti dar didesnė grasinimų lavina, kartu su migrantais prie sienų. Nutraukti elektros ar komunikacijų kabeliai. Ir dar daug visko, kas kels chaosą, baimę, betikslį aktyvumą piliečių gretose ir sumaištį galvose. Jau dabar visuomenė gyvena nuolatinio didžiulio streso sąlygomis.
Ar mes pasirengę tokiems scenarijams?
Ar atsakingos tarnybos, struktūros yra paruošusios variantus A B C D E ir esant krizei, bus nedelsiant pradėta veikt vietoje sapalionių TV ekranuose apie grėsmių ignoravimą ir slėpimąsi spintose?
Ar piliečiai yra ir bus informuoti, kaip reaguoti, kaip elgtis ir vertinti situaciją?
Ar ligoninės yra parengtos dirbti tais atvejais, jei ilgą laiką nebus ryšio, elektros, vaistų?
Ar yra parengta komunikacija į vidų ir į išorę, ar pasiruošusios veikti, budėti visuomeninės pilietinės organizacijos?
Ar yra parengtas mobilizacijos įgyvendinimo planas?
Realus, ne popierinis.
Klausimų galima parašyti dar mažiausiai dvi dešimtis, tačiau žinome, kad atsakymų šiai dienai nėra. O turėtų būti. Tiksliau, privalo būti. Nes priešas planuoja kirsti į tą vietą, kur esame silpniausi ir nepasiruošę. O jei būsime pasiruošę galimoms hibridinėms grėsmėms ir provokacijoms, driskiai, žinodami, kad jiems nepavyks, nustos fantazuot apie mūsų šalies destrukciją iš vidaus.
Štai todėl mes nuolat, dantis sukandę burbame apie būtinybę parengti grėsmių suvaldymo planus ir veikiančią, realią strategiją. Strategiją, kuri nebūtų pasenusi dešimčia metų, o žvelgtų dešimt metų į priekį. Ir būtų parašyta ne remiantis kūrybingų piaro atstovų fantazijomis, o galimais realiais priešo planais ir siekiu juos užkardyti.
Taip kad, mielieji, būkite ramūs. Nespauskite kojinėse pinigų. Spauskite miegančius politikus.
↡ Nuotraukoje: rusų technika (šaltinis https://news.yahoo.com/)
Dėkojame nuolatiniam rėmėjui DT Artelė, UAB ir visiems jums už palaikymą ir supratimą. Svarbu ne tai, kokia suma paremiat, svarbus Jūsų dėmesys ir dėkingumas.
Nuoroda paramai: https://tinyurl.com/noriuparemti
Siūlome aktyvius mokymus: https://rb.gy/j7rjt
