TAIKOS PAGAL TRAMPĄ NEBUS

Artimiausiu metu taikos pagal JAV prezidento Donaldo Trampo planą nebus todėl, kad tokia taika neįmanoma ir nepriimtina, žvelgiant iš visų Kremliaus bokštų. Taika neįmanoma net tuomet, jei jos norėtų pats Putinas.

Galbūt ši mūsų apžvalga paskęs tarp tūkstančių įvairiausių „galimai“, „gali būti“ ar „sakė–pasakė“ pamąstymų, tačiau drįstame teigti, jog taika, tokia, kokią ją įsivaizduojame mes, Maskvai yra nepriimtina. Vadinasi – neįmanoma.

Kodėl?

Visų pirma, Kremlius nepasiekė savo minimalių tikslų – neįgyvendino Donbaso okupacijos.

Antra, šalis negali nei teoriškai, nei praktiškai nulipti nuo karo bėgių – neturi kur padėti kelių milijonų kariaujančių ir karo pramonę aptarnaujančių piliečių.

Trečia, diversijų, teroro aktų, informacinių atakų ir kitų Rusijos įtakos operacijų apimtys leidžia teigti, kad Rusija pasirengusi toliau tęsti ilgalaikį karą su Vakarais – tiek ekonominį, tiek teroristinį-diversinį, bet svarbiausia – kognityvinį, duodantį ne menamų, o visiškai realių, apčiuopiamų rezultatų. Juos matome pasaulio galingųjų sprendimuose, kurie nutolę ir nuo rūsčios antraštinės retorikos, ir nuo kovojančių fronto linijoje ukrainiečių lūkesčių.

Vakarų politikų silpniausia vieta – adaptuotas per vakarietiškos kultūros prizmę Rusijos specialiųjų tarnybų vertinimas, suvokimas, kaip jos šiandien funkcionuoja. Matyt, geriausia to faktinė iliustracija – net ir po akivaizdžios Krymo okupacijos vyravęs tikėjimas, kad Putinas yra demokratiniuose rinkimuose išrinktas Rusijos prezidentas. Prezidentas, kuris nemeluoja ir kurio akyse galima įžvelgti gerąjį samarietį.

Kad ir kaip mes nekęstume agresoriaus karo mašinos, vis dėlto, negalime neįvertinti priešo gebėjimo valdyti agentūrą ir daryti įtaką sprendimus priimantiems Vakarų politikams. Resursai, skiriami rezidentūrai užsienyje, lėšos diversijos aktams, rengiamiems ar įvykdytiems sprogdinimams, rodo, kad Kremlius tik aktyvina ardomąją veiklą. SVR ir GRU „refleksyvi“ kontrolė per gausybę Maskvai tiek palankių, tiek nepalankių asmenų bei politinių grupių veiklų duoda norimą rezultatą: visa puokštė įvairaus plauko žmogėnų, tikėdami, kad veikia tik savo ir, galbūt, savo interesų grupės ar net valstybės labui, didžiąja dalimi atliepia Kremliaus tikslus. Dažnai tai įvyksta gerokai pralenkiant pačius optimistiškiausius Maskvos lūkesčius. O kur dar tikrieji kanukai ir jų itin pavojingas, sunkiai prognozuojamas, sabotuojantis valstybingumą, ar demokratijos atsvarų-pavarų mechanizmą griaunantis elgesys.

Kremlius sugebėjo susodinti ir perkelti dalį rezidentūros po vadinamosios Kremliaus opozicijos vėliava. Ji nenuilsdama darbuojasi tiek Vašingtone, tiek Berlyne, o Rusijos specialiųjų tarnybų sėkmei galima priskirti ir „Rusijos opozicijos“ atstovų dalyvavimą JAV prezidento rinkimų kampanijoje.

Geriausiai Rusijos įtaką atspindi Trampui ir Putinui draugiška Orbano Vengrija. Matyt, ne veltui, žiniasklaidoje pasirodė spekuliacijos, kad būtent joje planuojamas Trumpo–Putino–Zelenskio susitikimas. Šalyje, kurioje Orbano vaikystės draugo, oligarcho Lorinco Mešarošo (Lorinc Mészáros) įmonė pasirašė sutartį statyti atominę elektrinę „Paks 2“. Šio projekto vertė – 12,5 mlrd. eurų, o „Politico“ teigia, kad projektas finansuojamas daugiausia Rusijos lėšomis.

Beje, Mešarošas dalyvavo ir kituose Maskvos projektuose, įskaitant 10,6 mln. svarų sterlingų paskolą, kurią jo bankas suteikė Prancūzijos opozicijos lyderės Marine Le Pen 2022 m. prezidento rinkimų kampanijai.

Orbano „Fidesz“ partija rėmė interneto portalą „Europos balsas“. Skleisdamas rusišką propagandą, jis darė įtaką politikams ir rinkėjams Vokietijoje, Prancūzijoje, Lenkijoje, Belgijoje, Nyderlanduose bei, žinoma, Vengrijoje. Svetainė nuolat skelbė anti-ukrainietišką turinį, o vėliau buvo sankcionuota kartu su Ukrainos oligarchu ir Kremliaus sąjungininku Viktoru Medvedčiuku.

Ir tai tik lašas jūroje, turint galvoje didėjančias Rusijos ir Vengrijos energetinio bendradarbiavimo apimtis. Nors Europos šalys mažina Rusijos ambasadų ir konsulatų darbuotojų skaičių, Rusijos ambasados Budapešte darbuotojų (SVR, GRU agentų) skaičius nemažėja. Vengrijos valstybinė žiniasklaida skleidžia Kremliaus dezinformaciją. Provyriausybinės žiniasklaidos teigimu, karo Ukrainoje kurstytojos yra JAV, ES ir NATO.

Taikydama Gruzijos užvaldymo modelį, Rusija iš dalies kontroliuoja Vengriją ir panašiu būdu siekia užvaldyti Slovakiją bei Čekiją. Neabejojame, kad sąrašas nebaigtinis, planuose įrašyta ištaisyti nesėkmę Rumunijoje, tęsti operacijas Lietuvoje ir gilinti nesutarimų pleištą tarp NATO/ES narių ir jose pačiose, išnaudojant kad ir tokius marazmatinius (?) nusišnekėjimus, kaip visai neseniai išplatintame buvusios Vokietijos kanclerės Merkel interviu apie Rusijos karo prieš Ukrainą ir Vakarus priežastis. Visa kaltė dėl plataus masto Rusijos invazijos į Ukrainą suversta Lenkijai ir Baltijos šalims. Interviu duotas Vengrijos „Partizan“. Oj, kaip originalu.

Kai kas visai ne kažkodėl, o vykdant rusų spectarnybų „mnogochodvkos“ planus mano, kad visa tai esą yra vienasmenis Putino veikimas, kad tai neva jis vienas tampo didžiulio voratinklio gijas. Ponai ir ponios, kurie aiškina, kad pašalinus Putiną, Rusija nustos elgtis kaip teroristė ir staiga pataps demokratine, mūsų nuomone, yra paprasčiausi kvailiai, pakabinti už kiaušių varguoliai arba Kremliaus specialiųjų tarnybų rezidentai, atliekantys jiems pavestas užduotis. Pastarieji privalo taip kalbėti. Jie karksės dar ilgai ir nuobodžiai, kartodami, kad Putinas ir jo gauja – kriminaliniai elementai, kuriuos pašalinus pasaulyje sužydės taika.

Savo ruožtu, Putinas taip pat privalo kartoti, kad Rusija nori derėtis dėl taikos, nors iš tiesų, jis nieko negali pakeisti. Jis privalo vykdyti sistemų, kurios stovi už Naryškino ir Bortnikovo pečių, planus ir nurodymus. Už abiejų niūriais veidais nusenusių saugumiečių pečių – strategų grupės, jau kelias dešimtis metų kuriančios planus. Ir, labai, labai gaila, dažnai juos sėkmingai įvykdančios, siekdamos sugrąžinti Rusijai prarastas įtakos sferas.

Kai Putinas 2008-ais metais sakė gerbiąs ukrainiečius, o vėliau garsiai aiškino, kad niekada nepuls Ukrainos ir nekariaus su Europa, juolab NATO, jis paprasčiausiai darė tai, kad jam liepė transformuota KGB. Šiam teiginiui užginčyti yra vis įmetami informaciniai užtaisai („vbrosai“), kuriuose „buvę“ kagėbistai ir jų patikėtiniai, kaip inkstas taukuose besivartantys Vakaruose ir turintys „pabėgėlio“ (perbėgėlio?) statusus, traukia „įrodymus“, kad KGB „visada buvo tik uždavinių vykdytoja“. Esą net pagalvoti negalima kitaip, KGB visada (pabrėžiama) klausė sovietinių kompartijos gensekų, o ne atvirkščiai. Apdairiai nutylima, kad gensekai-aparatščikai patys buvo užauginti KGB, kuri Sralinui užvertus kanopas, sukūrė valstybę valstybėje ir galiausiai, taip, kaip Andropovą, taip ir Kandį-Putiną paskyrė eiti Rusijos caro pareigas.

Jei pažvelgsime į istorinę retrospektyvą, matysime, kad Rusija savo prarastas teritorijas mėgino susigrąžinti vos jas praradusi. Jau 1991 m., talkindama Ševarnadzės pučistams, karo nusikaltėlio Jelcino vadovaujama Rusijos armija nuvertė teisėtai išrinktą Zviado Gamsachurdijos valdžią. Vėliau brutalia primityvia jėga, išsyk po Olimpinių žaidynių Pekine, bandė užimti Tbilisį, o dabar galutinai aštuonkojo čiuptuvais apraizgė Sakartvelą.

Imperiniai karai Čečėnijoje, Padniestrėje ir anuometinėje Gruzijoje vyko tuomet, kai Putinas apie Kremlių dar tik svajojo savo šlapiuose sapnuose. Kolonijinės imperijos išlaikymo-atkūrimo procesas vyko nuolat, ir toliau vyks, su Putinu, ar be jo. Tam, kad sustabdytume imperijos planus, visų pirma turime atvirai visi kartu Vakaruose įvardinti – Rusijos nesulaikys jokios derybos, susitarimai ar protokolai. Mūsų užsienio reikalų ministras Kęstutis Budrys yra mūsų sąjungininkams ir partneriams tikras pavyzdys. Sakome tą ne todėl, kad norime įsiteikti, bet todėl, kad konstatuojame faktą. Deja, atskirai veikiančioms Vilniaus ir Varšuvos diplomatijoms pakeisti Trampo administracijos požiūrį yra gerokai per sudėtinga užduotis. Galbūt, reiktų daugiau dirbti su Londonu ir Berlynu, o ES naudoti, kaip jėgos daugiklį.

Apibendrinant, kalbant paprasta, suprantama kalba, be pauerpointinių burbuliukų, teigiame, kad Kremlius nuo pat jos pradžios siekia ištaisyti „istorinę klaidą“ – sovietų sąjungos sugriuvimą. Būtent todėl Kremlių gali sustabdyti tik skaudūs, realūs smūgiai: ar tai būtų pilnas ekonominis embargas, ar „Tomahawk“. Visos kitos derybos, šokiai liežuviais braukiant aplink ovalųjį ar kitos formos stalą – beprasmės: tuščias laiko gaišimas, naujos aukos, ašaros ir griuvėsiai.

Tai, kad Kremliui iš tiesų skauda dėl „Tomahawk“, liudija ir Putino skambutis Trampui, ir – dar aiškiau – Rusijos užsienio žvalgybos tarnybos direktoriaus Sergejaus Naryškino pareiškimas, jog „Rusija šį žingsnį laikys priešišku. O toks žingsnis, jei bus įgyvendintas, neabejotinai gerokai padidins riziką saugumo srityje – ne tik Europos, bet ir pasaulio mastu.“

Viskas, kaip jau suprantate, yra būtent priešingai.

Nuotraukoje: „Tomahawk“.

Itin dėkojame nuolatiniam rėmėjui Panevėžyje, Aludarių gildijai, poniai Salvijai M. bei visiems jums už palaikymą ir supratimą.

Nuoroda įprastai paramai: https://tinyurl.com/noriuparemti