KULTŪRA PRIEŠ "REFLEKSYVIĄ KONTROLĘ"

Paskutines keturias savaites gyvenau man pačiam sunkiai suvokiamo tempo ritmu, kai pabundi Ukrainoje, dieną praleidi Lenkijoje, vakare spėji aplankyti Lietuvą, o naktiniu lėktuvu pasieki Londoną tam, kad po dviejų valandų susitikimo anksti ryte vyktum į konferenciją Birštone, po kurios vėl tiesiai į oro uostą – greitam skrydžiui į Briuselį.

Pro automobilio, traukinio, autobuso langus, skirtingų miestų gatvėse, greito maisto užkandinėse, laukimo salėse, susitikimuose su įvairiausių profesijų žmonėmis, užimančiais skirtingas, atsakingas institucines, socialines – visuomenines, valstybines pareigas, matau, kaip Europoje, tame tarpe ir Lietuvoje, stiprėja Kremliaus naratyvai.

Per kognityvinį – mąstymo – karą, vadinamąją „refleksyvią kontrolę“, pasiektas naujas Rusijos (ir blogio ašies – Kinijos, Irano, teroristinių organizacijų, ypač „Hamas“) gebėjimo daryti įtaką demokratiniams procesams lygmuo. Kuriamas chaosas valstybėse – paradoksalu – naudojantis demokratija; keliami klausimai dėl teisės reikšti savo nuomonę ir pilietinę poziciją valstybingumo ir pačios demokratijos stuburui – kultūrai ir ją puoselėjantiems, atstovaujantiems, kuriantiems piliečiams.

Būtent (dirbtinai pavadinkime taip, patogumo dėlei) kultūros žmonių nuotaikos, jausenos, vidinis nepasitenkinimas dėl vykstančių procesų yra pats tikriausias lakmuso popierėlis, rėkiantis apie didžiulę grėsmę, jau net ne demokratijos eroziją, o jos nuopuolį visiško suirimo būdu. Maskvos psichoperantų įmestas puvinys plinta dideliu greičiu, o jo nestabdomumas ir yra kultūros (dar pridėčiau ir švietimo) žmonių nerimo išraiškos variklis.

Matydamas agresyvius politinių veikėjų ar jų darinių bandymus dėl įvairių priežasčių užčiaupti šiems žmonėms – Vengrijoje, Čekijoje, Slovakijoje, Lietuvoje ir kitose ES/NATO valstybėse – burnas, noriu priminti tris dalykus.

Pirma, žiūrint vertybiniu pjūviu, protestuose girdimas gaivus, nuoširdus, paprastas sąžinės balsas.

Kultūros žmogus – nuo dailininko iki teatro kūrėjo – yra demokratijos sąžinė. Jo pareiga – kalbėti apie tai, ką kiti bijo įvardyti, ir išlaikyti tiesos bei laisvės horizontą, kai politinė sistema linksta į manipuliaciją. UNESCO pabrėžia, kad menas „žadina mūsų bendrą žmogiškumą, primena atsakomybę už kitą ir demokratijos esmę“. Kai Rusijai palankus populizmas perrašo kalbos ir teisingumo reikšmes, nepriklausomas menininko balsas tampa moraliniu kompasu.

Antra, pilietiniu lygmeniu, protestuose prieš juodąsias technologijas matau sąmoningą, itin reikšmingų procesų valstybėje, dalyvį.

Kultūros bendruomenė nenori ir negali likti stebėtoja, nes neutralumas krizės akivaizdoje yra tylus pritarimas. Berods, Bratislavos deklaracijoje teigiama, kad menininkai turi veikti kaip „atsvaros jėga valdžios koncentracijai“, taip skatindami skaidrumą ir atskaitomybę. Paprasčiau sakant, tokiu būdu kultūros žmogus tampa ne politinės partijos kovotoju, o pilietinės pusiausvyros gynėju – savo kūriniais, veiksmais, žodžiais atveriančiu erdvę kritiniam dialogui.

Trečias, praktinis lygmuo, yra pats natūraliausias, nes kultūros žmogus, akivaizdu, yra kūrybinis aktyvistas, kuris tiesiogiai stiprina demokratijos pamatus – bendruomeniškumą, empatiją, gebėjimą veikti kartu. Panašių iniciatyvų gausu ir JAV, ne tik Europoje – nuo meninių akcijų prieš cenzūrą iki edukacinių projektų jaunimui. Todėl drįstu sakyti, kad kultūros žmogus yra pats tikriausias demokratijos gynėjas veiksme – ne plakatuose, ne antraštėse ar partiniuose auklėjamuosiuose susirinkimuose, o per kūrybą. Būtent jis moko matyti visumą, kritiškai mąstyti, atskirti informacinį triukšmą ir manipuliacijas nuo esminio turinio.

Todėl Londone, priešais pat Gynybos ministeriją, žiūrėdamas į neaiškius tipažus su plakatais rankose, kurie apverčia istoriją ir skelbia, kad prieš du metus Izraelis „pradėjo karą“ prieš Palestiną, labai norėčiau šalia matyti taikų priekaištą melui – faktais grįstą, vaidinamą pantomimą apie brutaliai kastuvu kertamą žydo vaiko galvą.

Kultūros žmogus šiandien yra ne vien moralinis autoritetas ar stebėtojas, jis neturi kito pasirinkimo, kaip tik būti aktyviu demokratinės vaizduotės sargu – tuo, kas neleidžia pasauliui tapti vien propagandine scenografija. Tai reiškia kurti, kalbėti, jungti, provokuoti diskusiją, įjungti mąstymą – visur, kur demokratijos audinys ima irti.

Nuotraukos šaltinis: lrt.lt