NARYSTĖ UŽ MILIJARDĄ

Europai nepasiduodant grasinimams jėga užimti Grenlandiją, Trampas vėl nori nusipirkti didžiausią pasaulio salą. Ne pirmą kartą išsakytas noras galėtų būti kiek juokingas – kaip ledynais nuklotos žemės pavadinimas, nedaug turintis ką bendra su žaluma. Tik kažkaip nebejuokinga. JAV prezidentas kalba ne apie žemę, o apie naują pasaulio tvarką. Joje viskas matuojama doleriais. „Saugumo sumetimais“, – sako jis, lyg Danija būtų paskutinio XX a. dešimtojo dešimtmečio Gariūnų kioskų tinklas, o Grenlandija – „einanti“, „akcijinė“ prekė, kiniški „AdAdIs“ sportbačiai.

Bet senoji geroji Europa atsisako tai suvokti. Vis muistosi, vis veblena kažką apie suverenitetą, tarptautinę teisę. Vertybes. Garbūs ir ne visai politpatologai, tarpvalstybinių ir kitų santykių ekspertai įspėja, kad tokie pasaulinės supergalios vadovo triukai gali paskatinti Rusijos fiurerį Putiną imtis veiksmų. Agresyvių veiksmų, labai rimtai patikslina jie, lyg nuo 2014-ųjų besitęsiančios žudynės Ukrainoje būtų koks rožių genėjimas botanikos parke.

Davose Ursula von der Leyen pakelia pirštą ir primena Trampui, kad valstybės – ne nekilnojamasis turtas. Bet... (buvusio) laisvės ir demokratijos bastiono vadas nemąsto taisyklėmis. Jam rūpi gerai „prasuktas“ sandoris. Asmeniniai jo laimėjimai yra aukščiau bet kokio aljanso. Venesuelos Taikos medalis vietoje Amerikos gerovės.

Išsiropštęs iš urvo Urale, Putinas stebi, kaip NATO šalys ginčijasi, abejoja, pykstasi tarpusavyje. Šiandien Arktis, rytoj – „kam mums tos Baltijos šalys“, – tikisi jis, Trampui metant kitą žaidimo „aš ir esu įstatymas“ kortą ant stalo.

Gazos „taikos“ korta – tai „Taikos taryba“ ir „20 punktų planas“. Tik ta taryba yra paprasčiausias VIP klubas, verslo laukiamasis, ne pačiame padoriausiame teisėsaugos apleistame miesto kvartale. Įėjimas į jį – vienas milijardas dolerių, tarp garbės narių – Vladimiras Putinas.

Galėtume skųstis, kad tai yra grynas, nefiltruotas cinizmas. Kad pasaulis yra neteisingas, jei agresorius tampa „taikos architektu“. Kad taip neturi būti, kai tarptautinė teisė pakeičiama „asmeniniais susitarimais“, o vertybės – „lankstumu“. Kad yra amoralu, jei tik turi pakankamai svorio ir storą piniginę, nuobodžiaujančiu tonu pareikšti: „Zelenskis kaltas, kad neįvyksta taika.“

Tik Lietuvoje mes tai visa jau matėme. Taiką, perkamą svetimomis teritorijomis. SRalino genocidą, kai pavargę nuo karo vakariečiai moralę laikė didele prabanga. Laisvę, laistomą krauju, „galingiesiems“ siūlant „autonomiją“ sovietų „sudėtyje“.

Kaltas tas, kuris ginasi, nes jis nepatogus. Išvada? Banali, bet žiauriai tikra: niekas mūsų negins geriau nei mes patys. Aljansai svarbūs, draugystė būtina, bet aklas pasitikėjimas – mirtinas. Istorija visada baudžia tuos, kurie galvoja, kad kažkas kitas už juos nuspręs teisingiau. Ypač tada, kai tas „kažkas“ pasaulį mato kaip didelį nekilnojamojo turto sandorį.

Iliustracijoje: VIP klubas (sugeneruota DI).