REMINISCENCIJOS

Pamenu, kai buvau paauglys, pabudau ir supratau, kad gyvenu. Supratau, kad mano veiksmai turi pasekmes. Kad negaliu kontroliuoti aplinkos, bet galiu kontroliuoti save.

Tada nusprendžiau, kad galiu, sugebu ir darysiu viską, kad aš ir mano artimieji turėtų daiktų (geras maistas, baldai, atostogos, įrašykit patys) – gyventų gerai. Namas su pievute ir nulakuotais nagučiais šuo.

11-oje klasėje su geriausiu draugu jau tampiau gipso maišus. Senių (dabartinio mano amžiaus) dantų protezų atspaudams. O, je. Kruvinas prakaitas, linkstančios kojos ir pūslės ant rankų už nepilnus du dolerius – savaitės mokytojo atlyginimą. Cigaretės be filtro „Sport“ larioke už 25 žvėriukus, ir litras kefyro su bandele „Trys kapeikos“. Iš jūsų bus 36, mirkteli kasininkė (jaunimui, kuris skaito: 400 – 500 talonų / žvėriukų tuo metu buvo verti 1 JAV dolerio). Jei nežinot, kas yra “lariokas” pasiklauskit savo bočiaus ar prosenelės.

Netrukus pamačiau kitas šalis. Prahos spindesį. Veidmainišką Atlantos ir Niujorko kaleidoskopą. Azijos mirtį ir skurdą. Afrikos virusines ligas. Senatvę ir vienatvę atokiuose kaimuose be vandens ir elektros (budizmo klasika, jep). Praregėjau antrąsyk. Atvipus žandikauliui suvokiau, kad jei mano šalies visuomenė turės (nemokamas medicinos paslaugas, teatrą, viešąjį transportą, bibliotekas, įrašykit patys) – gyvens gerai, aš ir mano artimieji taip pat gyvens gerai. Niekam nereikės vogti, stumdytis, peštis. Kombinuoti. Visi bus sąmoningi ir mylintys savo artimą. Toks savotiškas gerasis utopinis komunizmas (čia sarkazmas). Pradėjau dirbti ne sau, o visuomenei.

Pykšt, lyg beisbolo lazda 1995–ųjų žiemą per pakaušį Kaune, Slobodkėj gavęs... Grįždamas Lietuvon po tarnybos Europos sostinėje susigraibiau, kad ir aš, ir visuomenė – laikini. Valstybė yra viskas. Valstybė – visa ko pamatas, ji nesikeičia, jei mes uoliai dirbame tik jos labui. Kartais visuomenei dėl to reikia veržtis diržus, imti į rankas automatą, nuversti paminklus, atsisakyti gėrio (valdžios, statuso, laipsnio, įrašykit patys). Bet jei valstybė gyvuos, bus turtinga, morali, teisinga, visuomenė tarps, tai ir aš – individas – gyvensiu laimingai, sočiai, prasmingai ir gražiai. Bet kuris išminčius, lyderis, vedlys, tikras politikas, patriotas tą turi suvokt! (Kur aš buvau anksčiau?!!).

Apkeliavau Europą. Susitikau su vadais ir gatvės pankais. Nusitašiusiais iki žemės graibymo ministrais ir lengvo elgesio mergelėmis. Norvegijos karaliumi. Recidyvistais, korumpuotais vadovais, narkotikų dileriais, vyskupais ir masonais. Nuvairavau iš Vilniaus į Neapolį be sustojimo. Paspaudžiau ranką Samui. Perskaičiau dvidešimt dvi istorines knygas. Ir ant Viduržemio jūros kranto su ekvadoriete geriant šampaną sustingau. Veizolams iššokus supratau, kad iki tol nieko, ničnieko taip ir nesupratau. Buvau aklas ir kurčias.

Individo gyvenimo trukmė – kaip skruzdės Visatos mastu. Visuomenės keičiasi, imperijos iškyla ir suyra. Vertybės yra tik šiai dienai. Holokaustas yra dabartinio žmonijos etapo požymis, o ne tramdanti instinktus rykštė. Fašizmui – ne, ne, ne. Daugiau niekada… Sapnuose. Ne aš ir ne artimieji, ne visuomenė, ir net ne valstybė. Tik ISTORIJA. Aprašyta knygose. Tikra, mokanti. Drausminanti. Reikia elgtis ir daryti viską taip, kad apie mane istorijos knygose (jei rašys), būtų sakoma, kad jis viską darė gerai. Reikia elgtis taip, kad už penkių šimtų metų istorijos vadovėlyje nebūčiau minimas barbaro, klajoklio, nevykėlio, išdaviko vardu. Reikia prisiversti ir elgtis istoriškai teisingai. Tada ir valstybė gyvuos, ir visuomenė bus laiminga, ir aš – su artimaisiais – visom prasmėm turtingas.

Tą vakarą atsiguliau išdidus ir laimingas. O po septynių metų gerdamas kavą Nidos miške supratau, kad ir istorija, ir jos knygos – laikini kalėdų blizgučiai. Rudens vėjyje besidraikstantis vorės kryžiuotės voratinklis. Aksominis rugsėjis praeis, šiaurės vakarų vėjai atneš darganą, Vėlines ir tamsų lapkritį. Mano šuo – kaip jau ne vienas – sustingęs atguls. Mėnulis išeis iš orbitos ir nulėks kažkur sau. Saulė užges. Žemės nebus. Visata susitrauks. Kam rūpės, kad aš (tu) elgeisi (ar tai tikrai ne sapnas?) taip, kad istorinės knygos, kurių jau nėra, rašė tave buvus teisingą ir teisų?

Pakėlęs akis išvydau danguje tiek žvaigždžių, spindinčių tamsoje.

TAMSOJE!

Visatoje tiek daug tamsos. Žemėje tiek daug tamsos. Visa žmonija – klaidžioja tamsoje.

Aš žinau, ką reikia daryti nuo šiol, tada sau pasakiau. Reikia elgtis taip, kad būtų kuo daugiau šviesos. Nes kai pasiryžti, kai jau tvirtai apsisprendi, kai imi ir neši šviesą, nekreipdamas dėmesio nei į save, nei į artimuosius, visuomenę, valstybę ir visą istoriją – stebuklas! – istorija, valstybė, visuomenė, tavo artimieji ir tu pats, nutvieksti šviesos, gyvena gerai.

Tada viskas sustoja į savo vietas. Tada patys sunkiausi sprendimai yra lengvi kaip mylimosios žingsniai ryte. Nes kiekvieną kartą klausimas vis tas pats. Ir atsakymas – taip pat vis tas pats.

Tik tamsos paliesti kalba apie pilkus atspalvius. Tik tamsos paliesti, tamsai suteikia šansą. Tu negali suklysti, jei iš tiesų esi šviesoje. Šviesa neturi savyje jokios tamsos.

O jei pasirenki prieblandą, tu – jau tamsoje.

Ievos Liškevičiūtės nuotrauka.