ŠBO: Kinijos žaidimas, Rusijos iliuzija

Vakar Biškeke baigėsi Šanchajaus bendradarbiavimo organizacijos (ŠBO) viršūnių susitikimas. Ne Šanchajuje – Kirgizijoje, nors organizacijai sukako lyg ir reikšmingai skambantys 25 metai, o jos dešimt valstybių narių, tarp jų Rusija, Kinija, Indija, Iranas ir Baltarusija, pasirašė 28 dokumentus. Putleris, kaip ir priklauso, paskelbė, kad ŠBO per 25 metus tapo „vienu iš savarankiškų ir įtakingų besiformuojančio daugiapolio pasaulio centrų“.

Bet ar tikrai?

Rusijos propaganda pagal Kremliaus dezinformatorių nurodymą šį susitikimą pateikė kaip dar vieną įrodymą, kad viskas einasi pagal planą: Vakarų dominuojama pasaulio tvarka baigia griūti, o Rusija ne tik nėra izoliuota, bet kartu su Kinija, Indija ir kitais artimais draugais-sąjungininkais kuria naują daugiapolį pasaulį. Kitaip sakant, Amerika traukiasi, Vakarai byra, o Maskva sėdi prie stalo ir kartu su likusiais didžiaisiais sprendžia, kaip atrodys rytojus.

Driskyno psichoperantų mantra „viskas pagal planą“ kinų liaudies ir kompartijos begemoto akimis skamba panašiai, bet pridedant vieną žodį – Pekino. Pekino planą.

Ir nors Kinijos naratyvas subtilesnis, galėtume sakyti – tradicinis, iš esmės kryptis panaši. Pekinas mažiau šaukia apie „Vakarų žlugimą“ ir daugiau kalba apie vystymąsi, saugumą, pasaulinio valdymo reformą ir kitokį pasaulį. ŠBO, Xi supratimu, turėtų tapti viena iš platformų, per kurias būtų kuriama alternatyvi tarptautinės saugumo ir prekybos sistemos architektūra – ne NATO kopija, ne formalus karinis blokas, bet pasaulio tvarka, kurioje JAV nebėra vienintelė taisyklių autorė.

Reikia sutikti – Pekino komunikacijos asai žaidžia gerokai profesionalesnį žaidimą už Maskvą. Kinai beveik niekada nesako „mes prieš“. Ar tai būtų senas konkurentas Amerika, ar strateginis oponentas Indija. Kinijos diplomatija visada ieško kelių išlikti / būti už: daugiapoliškumą, suverenitetą, vystymąsi, lygiavertiškumą ir naują pasaulinio valdymo modelį. Supaprastinus, ne nuverskime seną pasaulį, o padarykime taip, kad senasis nebeturėtų monopolio. Skirtumas nedidelis tik tiems, kurie nesiklauso.

Vakarų žiniasklaida tą patį vaizdelį mato kiek kitaip. Amerikiečiai, britai ir vokiečiai mato Kinijos ir Rusijos bandymą kurti atsvarą JAV, tačiau kartu pabrėžia esminį dalyką: ŠBO nėra naujas NATO. Nėra bendros kariuomenės, bendros gynybos doktrinos ir konkrečių bendrų pajėgumų ant žemės, nėra 5-ojo straipsnio analogo, vieningos užsienio politikos ar net vienodų narių interesų. Indija ir Pakistanas, švelniai tariant, nėra broliškos sielos, o Centrinės Azijos valstybės nenori ir negali rinktis tarp Maskvos ir Pekino. Jos iš abiejų nori pasiimti kuo daugiau.

Labai galimas daiktas, kad tai ir yra viena svarbiausių viešų ŠBO paslapčių: tai ne masinės tuoktuvės užsimerkus tikintis „amžinai ir laimingai skurde, varge bei džiaugsme“. Čia visi ieško naudos tik sau.

Kinija – įtakos. Rusija – statuso ir diplomatinio žandų pūtimo. Indija – manevro laisvės. Centrinė Azija – pinigų, infrastruktūros ir saugumo. Iranas – Sezamai atsiverk – plyšio ištrūkti iš izoliacijos. Vienybė prieš Vakarus kaip graži dekoracija yra tik dekoracija: už jos visi labai kruopščiai perskaičiuoja išrašytas sąskaitas.

Pietų Korėjos analizė kur kas praktiškesnė: joje daugiausia dėmesio skiriama ne kažkokiam naujam „antiamerikietiškam aljansui“, o tam, kaip Kinija vis labiau įsitvirtina Centrinėje Azijoje – ekonomikoje, transporte, energetikoje ir saugumo srityse. ŠBO pati savaime gal ir yra savotiškas kalbų kalbelių klubas, bet Kinijos įtakos plėtra už šio klubo ribų yra visiškai reali.

Būtent konkretūs „didžiojo“ Xi veiksmai yra daug svarbesni už šeimynines Putino nuotraukas Xi ir Modi fone. Geopolitikoje antraštės ir deklaracijos yra šeriamos tik menkai nutuokiančiai padėtį varguomenei. Bet tikrus ryšius kuria tiesiami geležinkeliai, statomi uostai, klojami vamzdynai, kreditai, prekyba, technologijos ir priklausomybės.

Ten, kur Pekinas stato, Maskva tik kalba. Jau vien iš to galima nemažai suprasti apie jų faktinį svorio santykį.

Ukrainiečiai gi visą šią istoriją, suprantama, mato iš plataus masto Rusijos invazijos perspektyvos. Jiems ŠBO nėra abstraktus „daugiapolio pasaulio“ eksperimentas. Tai viena iš platformų, kur Rusija gali demonstruoti, kad nėra izoliuota, o Kinija gali toliau palaikyti Maskvą politiškai ir ekonomiškai. Tačiau čia svarbu nepersistengti: ŠBO nėra vientisas Rusijos ir Kinijos blokas, o Modi dargi įkalė pleištą, viešai ragindamas Putiną pereiti nuo „nesibaigiančio karo prie karo pabaigos“.

Tai gana nemaloni detalė Maskvos pasakai apie vieningą „pasaulio daugumą“. Viena yra iškilmingai stovėti grupinėje nuotraukoje, visai kas kita, kai vienas iš didžiųjų nuotraukos veikėjų sako: gal jau gana.

Kokią išvadą galime padaryti?

Visų pirma, ŠBO nereikėtų nei pervertinti, nei nuvertinti. Tai tikrai nėra naujas NATO ir neatrodo, kad po dar 25 metų tokiu taptų. Bet tai tikrai nėra ir nieko nereiškiantis plepalų klubas, kurį skuba nuvertinti ypač Vakarų politpatologai.

Kinija ŠBO naudoja kaip instrumentą daryti įtaką Centrinei Azijai, skleisti savo pasaulio valdymo viziją ir burti Globaliųjų Pietų valstybes į nuo Vakarų mažiau priklausomą sistemą. Rusijai tai – labai reikalinga scena, kurioje galima parodyti: „žiūrėkit, mes ne vieni“. Indija per ŠBO laviruoja tarp didžiųjų galių, siekdama išlaikyti kuo daugiau pasirinkimų. Centrinės Azijos šalys bando žaisti su galiomis ir iš jų pasiimti tai, ko joms reikia.

Todėl sakyti, kad Biškeke gimė naujas pasaulio aljansas, būtų rusiškos melagienos kartojimas. Sakyti, kad nieko ten neįvyko, būtų gerokai naivu. Mūsų supratimu, žengtas dar vienas žingsnis pasaulio fragmentacijos link.

Žinoma, pasaulio tvarka neperrašoma ir nepakeičiama vieno susitikimo metu, net jei jame sėdi Modi ir Xi,kurių valstybėse gyvena apie trečdalis žmonijos. Bet taip ir statomi nauji galios centrai: per institucijas, pinigus, infrastruktūrą, prekybą, technologijas, saugumo ryšius ir, svarbiausia, per vis mažesnę priklausomybę nuo vieno centro.

Geopolitinio marketingo bangų nešamuose pursluose pokytis yra tikras. Klausimas yra, koks tas naujasis daugiapolis pasaulis bus: daugiau galios centrų ir daugiau pusiausvyros ar tiesiog pasaulis, kuriame didžiosios valstybės nevaržomai spręs mažesniųjų likimą.

Pats daugiapoliškumas, kurį taip stumia Rusijos ir Kinijos ideologai, savaime nėra nei gėris, nei blogis. Jeigu nuo vienos hegemonijos pereisime prie kelių galių konkurencijos ir nelaužomų susitarimų – taisyklių, kurios vienodai galios visiems žaidimo dalyviams – gal ir nieko baisaus.

Bet jeigu „daugiapolis pasaulis“ yra tik mandagesnis žodis kitai sąvokai – teisei stipresniam pasakyti silpnesniajam, kur jo vieta – turėsime pasaulio dalybas ir imperijų atgimimą naujame sename amplua.

Šitas klausimas, mums regisi, kol kas lieka kabantis ore neatsakytas.

Nuotraukoje: trečias brolis vyresniųjų apsuptyje (šaltinis - socialinis tinklas).